Simon Baron-Cohen “Science of Evil: On Empathy and the Origins of Cruelty”

Man neramu dėl to, kas šiandien vyksta pasaulyje. Dažnai viduje kyla jausmas, kad blogis kelia galvą. Aš – kaip švietimietė – jautriai tai išgyvenu, vis mąstau, ką galima būtų daryti kitaip. Dėl to vis užduodavau klausimą: Ką apie blogį, empatiją ir vaikus mums sako mokslas? Ši knyga – atsakymo paieškos.

Simon Baron-Cohen „Blogio mokslas“ tėvų akimis

Kai girdime žodį blogis, dažnai galvojame apie sąmoningą pasirinkimą – apie žmogų, kuris „žinojo, ką daro“. Tačiau psichologas ir neuromokslininkas Simonas Baron-Cohenas savo knygoje The Science of Evil kviečia pažvelgti kitaip: o kas, jei kai kuriems žmonėms problema slypi ne valioje, o gebėjime jausti kitą žmogų?

Jo pagrindinė mintis paprasta, bet nepatogi: žiaurumas dažnai kyla iš empatijos trūkumo, o empatija nėra savaime suprantama – ji vystosi, gali būti pažeidžiama ir labai priklauso nuo vaikystės patirčių.

Empatija nėra „arba turi, arba ne“

Baron-Cohenas remiasi daugybe tyrimų ir siūlo matyti empatiją kaip spektro reiškinį. Viename gale – žmonės, kuriems labai lengva pajusti, ką jaučia kiti. Kitame – žmonės, kuriems tai beveik neįmanoma. Kaip sakant, ta pati sena gera ir visiems žinoma varpelio kreivė. 🙂

Empatija susideda iš dviejų dalių:

• kognityvinės empatijos – suprantu, ką kitas jaučia;
• emocinės (afektinės) empatijos – jaučiu kartu su kitu.

Vienas svarbus empiriniais tyrimais paremtas pastebėjimas: kai kurie žmonės puikiai supranta kitų emocijas, tačiau jų tai nejaudina. Tai ypač pavojinga kombinacija – ji leidžia manipuliuoti, žeisti ir nejausti kaltės.

Ką rodo smegenų tyrimai?

Vienas stipriausių knygos aspektų – neuromokslo tyrimai. Baron-Cohenas aprašo funkcinio magnetinio rezonanso (fMRI) tyrimus, kuriuose dalyvavo asmenys su ryškiais antisocialiniais bruožais.

Tyrimo metu dalyviai stebėjo vaizdus, kuriuose kiti žmonės patiria skausmą. Rezultatas stulbinantis: daugumos žmonių smegenyse aktyvuojasi „empatijos tinklas“, o dalies tiriamųjų – beveik nieko. Ne todėl, kad jie nenorėtų jausti, o todėl, kad jų smegenys neperjungia šio režimo.

Tai ypač svarbu tėvams: empatija nėra vien „geras charakteris“. Ji turi biologinį pagrindą, kuris vystosi vaikystėje.

Vaikystė, trauma ir praleistos galimybės

Knygoje aptariami ilgalaikiai vaikų raidos tyrimai rodo, kad ankstyvas emocinis ryšys yra kritiškai svarbus empatijai. Vaikai, kurie patyrė nepriežiūrą, nuolatinį stresą ar emocinį šaltumą, vėliau dažniau turi sunkumų atpažįstant kitų jausmus.

Vienas dažnai cituojamas tyrimų tipas – dvynių studijos. Jos rodo, kad empatija iš dalies paveldima, tačiau aplinkos poveikis yra ne mažiau svarbus, nei genai. Kitaip tariant: net jei vaikas genetiškai linkęs į mažesnę empatiją, santykis su suaugusiais gali ją sustiprinti (arba atvirkščiai).

Baron-Cohenas siūlo ir apsvarstyti bei pergalvoti, kaip suprantame tam tikrus elgesio modelius. Psichopatija, narcizinis ar ribinis asmenybės sutrikimas jo knygoje aprašomi kaip empatijos sistemos sutrikimai, o ne paprastas „blogumas“.

Tai nereiškia, kad netinkamas ir žiaurus elgesys gali būti pateisinamas, tačiau tai reiškia, kad bausmė be supratimo nekuria sprendimų, o ankstyvas atpažinimas – gali.

Ką iš šios knygos svarbu išgirsti tėvams?

„Blogis“ nėra mistinė jėga – jis dažnai kyla iš empatijos deficito, kurį galima tirti moksliškai.

• Empatija ugdoma per ryšį. Vaikai mokosi empatijos ne iš moralinių taisyklių, o iš to, kaip su jais elgiamasi. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurių emocijos pripažįstamos („matau, kad tau skaudu“, „suprantu, kad pyksti“), greičiau išmoksta atpažinti kitų jausmus.
• Emocijų ignoravimas = treniruotė nejautrumui. Kai vaiko jausmai nuolat nuvertinami („nieko čia tokio“, „neverta verkti“), jis mokosi ne empatijos, o emocinio atsiribojimo.

·  Smegenys ir ankstyvoji patirtis formuoja moralinį elgesį labiau, nei mums norėtųsi pripažinti.

·  Empatijos ugdymas ir ankstyvos intervencijos gali būti veiksmingesnės už bausmę. Jei vaikas nuolat demonstruoja visišką abejingumą kitų skausmui, tai nėra „fazė“, kurią išaugs ar tai, ką verta ignoruoti. Kuo anksčiau vaikas gauna emocinį palaikymą ir, jei reikia, specialistų pagalbą, tuo daugiau galimybių stiprinti jo empatijos gebėjimus.

·  Mokslinis požiūris į žiaurumą keičia klausimą iš „kas kaltas?“ į „ką galime padaryti kitaip?“

Apibendrinant:

• Vaikystė yra kritinis laikotarpis empatijos vystymuisi.
• Tėvų emocinis raštingumas turi ilgalaikį neurologinį poveikį.
• Suprasti nereiškia pateisinti, bet nesuprasti reiškia kartoti tas pačias klaidas.

Simon Baron-Coheno knyga nėra lengva – ji verčia permąstyti atsakomybę, kaltę ir auklėjimą. Tėvams ji siunčia aiškią žinią: empatija nėra priedas prie auklėjimo, jos ugdymas yra itin svarbu kalbant apie vaiko auklėjimą.