Šeimos švenčių tradicijos ne apie tobulumą, o apie ryšį
Velykos kasmet ateina kviesdamos sustoti, susiburti ir prisiminti, kas iš tiesų svarbu. Daugeliui šeimų tai yra tikėjimo ir atsinaujinimo šventė, kitiems – pavasario, šviesos ir naujos pradžios simbolis. Tačiau, nepaisant to, kaip jos švenčiamos, Velykos turi ypatingą vertę šeimos gyvenime – jos sukuria progą būti kartu. Pasaulyje, kuris šiandien, atrodo, juda per greitai, tokios tradicijos kaip margučių dažymas, bendras šventinis stalas ar paprastas buvimas lauke tampa daugiau, nei veiklos – jos tampa atramos taškais. Be to, vaikams siunčia žinutę, kad šis laikas yra kitoks – prasmingas ir vertas prisiminti.
Tradicijos yra svarbios todėl, kad jos kartojasi. Būtent per kartojimą jos įgauna emocinę reikšmę. Paprastas Velykų rytas – ar tai būtų margučių paieška kieme, kepimas kartu ar susibūrimas prie stalo – kuria tęstinumo jausmą. Vaikai šias akimirkas pradeda sieti su saugumu, artumu ir džiaugsmu. Ilgainiui tai tampa šeimos tapatybės dalimi: „taip mes darome, tokie mes esame“. Šia prasme tradicijos nėra apie tobulumą ar įspūdį – jos yra apie ryšį. Jos primena, kad šventei nereikia prabangos, užtenka buvimo kartu.
Tačiau kartu tokios šventės kaip Velykos gali užkrauti nematomą naštą, ypač mamoms, kurios dažnai jaučiasi atsakingos už „tobulos“ šventės sukūrimą. Spaudimas viską suplanuoti, paruošti, pasirūpinti ir užtikrinti, kad visi būtų laimingi, gali nepastebimai užgožti pačią šventės esmę. Aš visada siūlau stabtelėti ir… mėgautis akimirka. Suprantu, norisi, kad viskas būtų kuo puikiausiai, tačiau vaikai neprisimena, ar stalas buvo tobulai padengtas, ar viskas buvo idealiai suplanuota. Jie prisimena jausmą: ar mama buvo atsipalaidavusi? Ar mes juokėmės? Ar jautėme bendrystę? Atsisakyti tobulumo nereiškia nesistengti – tai reiškia akcentuoti tai, kas iš tiesų svarbu.
Vienas iš būdų tai padaryti – sąmoningas paprastumas. Užuot bandžius padaryti viską, verta pasirinkti vieną ar dvi prasmingas ir lengvai įgyvendinamas tradicijas. Tai gali būti bendri pusryčiai, pasivaikščiojimas gamtoje ar nedidelė kūrybinė veikla. Susitelkus į mažiau dalykų, lengviau juose iš tikrųjų dalyvauti. Taip pat verta įtraukti visą šeimą. Net ir maži vaikai gali padėti ruošiant maistą, dengiant stalą ar organizuojant žaidimus. Tai ne tik sumažina krūvį vienam žmogui, bet ir stiprina bendrumo jausmą. Be to, darydami lėčiau IR kartu, galėsite labiau pasimėgauti pačiu procesu.
Ne mažiau svarbu šventėje palikti vietos poilsiui. Velykos neturi būti užpildytos veiklomis nuo ryto iki vakaro. Ramios akimirkos – skaitymas kartu, pokalbiai ar tiesiog nieko neveikimas – suteikia dienai pusiausvyros ir leidžia ja mėgautis. Mamoms tai ypač svarbu: leisti sau atsitraukti, nekontroliuoti kiekvienos detalės ir priimti, kad „pakankamai gerai“ yra tikrai pakankamai.
Galiausiai, Velykos suteikia šeimoms progą atkurti ryšį: vieniems su kitais, su bendromis vertybėmis ir su atsinaujinimo jausmu. Pačios prasmingiausios šventės nėra pačios įspūdingiausios – jos yra tos, kuriose žmonės jaučiasi matomi, įtraukti ir ramūs.
Tegul šios dienos būna sąmoningai paprastos ir jaukios savo paprastume.
Tepavyksta atrasti tai, ko labiausiai visada trokštame: bendrystę, jaukumą ir galimybę pamatyti šventes vaikų akimis, kai svarbiausi dalykai iš tiesų yra patys paprasčiausi: gražus margučio raštas, “kačiukų” švelnumas ir jaukus prisiglaudimas ar smagus pasivaikščiojimas.