Ruandos K–12 švietimas: kai aiški kryptis tampa stipresnė už resursus

Kai kalbame apie Ruandą, dažniausiai kalbame ne apie švietimą. Kalbame apie siaubingą genocidą, apie greitą ekonominį augimą, apie saugiausią Afrikos sostinę, apie „Afrikos Singapūrą“. Tačiau vis dažniau švietimo ekspertų tekstuose ir kelionių aprašymuose pasirodo kita tema: mokyklos. Ne kaip šiaip tema, o kaip vienas iš svarbiausių valstybės atstatymo instrumentų po 1994-ųjų genocido. Dėl to nepaprastai norėjau važiuoti į Ruandą ir aplankyti mokyklas, na, PATI pamatyti ir pajusti, kas ir kaip ten vyksta.

Pradžioje noriu akcentuoti ir tai reikia suprasti: Ruandos švietimo sistema nėra demokratinė, ir aš neturiu jokios iliuzijos. Čia nėra mokyklų autonomijos, nėra viešos diskusijos apie programas, vertinimą, egzaminus ir pan., ir, žinoma, nėra galimybės nesutikti, ginčytis, eksperimentuoti. Sistema yra labai centralizuota, sprendimai priimami greitai iš viršaus, švietimas suvokiamas kaip nacionalinio saugumo ir vienybės klausimas.

Po 1994 m. genocido Ruandoje tokie dalykai kaip naratyvų pluralizmas, etninės tapatybės politizavimas ir apskritai konfliktavimas buvo suvokti kaip egzistencinė grėsmė, todėl švietimas tapo vienybės, pilietinio lojalumo bei bendros nacionalinės tapatybės formavimo įrankiu. Tai, žinia, labai nutolę nuo liberalios demokratinės švietimo sampratos, bet, na, šiek tiek suprantama ir pateisinama Ruandos istoriniame kontekste.

Kita vertus – ir kas man buvo įdomu – Ruandos K–12 sistema šiandien yra viena labiausiai kryptingų Rytų Afrikoje. Ne tobula, ne be įtampos, bet nepaprastai nuosekli. Ir būtent ši nuoseklumo savybė verčia ją lyginti ne tik su kaimyninėmis Afrikos šalimis, bet ir su kai kuriomis Europos sistemomis.

Švietimas kaip valstybės architektūros dalis

Ruandos švietimo sistema yra aiškiai struktūruota pagal 6–3–3 modelį: šešeri metai pradinio ugdymo, treji – žemesniojo vidurinio ir treji – aukštesniojo vidurinio. Tai nėra tik administracinė schema. Ji yra įtvirtinta kaip valstybės stuburas, kuriame bazinis ugdymas sąmoningai išplėstas iki devynerių metų per vadinamąją 9-Year Basic Education politiką.

Tai reiškia, kad valstybė viešai ir nuosekliai deklaruoja: mažiausiai devyneri metai mokyklos yra norma visiems vaikams, nepriklausomai nuo regiono ar socialinės padėties. Spaudoje ir tarptautinių organizacijų analizėse dažnai pabrėžiama, kad ši politika Ruandoje nebuvo vien simbolinė – ji lydėta mokyklų infrastruktūros plėtros, ypač kaimiškose vietovėse, ir aiškaus administracinio spaudimo savivaldybėms.

Kai lankau mokyklas, dažnai lankausi tarptautinėse mokyklose, dirbančiose pagal Tarptautinio Bakalaureato programą – tokioje lankiausi, pavyzdžiui, kai turėjau vizitą Ganoje. Ruandoje tokių mokyklų irgi yra, tačiau čia norėjau aplankyti būtent tas kaimiškų vietovių mokyklas apie investicijas į kurias kalbama daugiausiai. Man pasisekė, nes turėjau vietinio žmogaus pagalbą, kurio dėka atsivėrė durys, kurios šiaip – dėl kalbos barjero, dėl to, kad nežinia, ko aš čia rašau ir noriu – nebūtinai atsivertų. Aplankiau tris mokyklas trijuose regionuose: šiaurės vakarų (prie pasienio su Uganda ir DKR), pietvakarių (prie pasienio su Burundžiu ir DKR) ir rytų (prie Tanzanijos sienos).  Skirtingai nei kai kuriose kaimyninėse šalyse, pavyzdžiui, Ugandoje ar Tanzanijoje, kur privalomo ugdymo ribos dažnai „ištirpsta“ pereinamuosiuose etapuose, Ruanda pasirinko vieną aiškią žinutę: bazinis ugdymas nėra diskusija, tai – valstybės pareiga. Dėl to man ir buvo labai įdomus būtent pradinis ir pagrindinis ugdymas.

Kadangi nėra pakankamai resursų nuolat viską spausdinti, Ruandos mokyklų sienos yra išpieštos tuo, kas svarbiausia. Visose mokyklose – mokyklos vizija ir misija, dažnai vertybės bei taisyklės, kurių privalu laikytis. Galiausiai – akademinė informacija (teisybę pasakius, kai kurie piešiniai/iliustracijos tokie faini, kad užsimaniau ir Karalienės Mortos mokykloje!).

Mokyklose, kur nėra tekančio vandens, išnaudojamas lietaus vanduo – pastatyti surinkimo konteineriai prie nutekamųjų vamzdžių.

Mokyklos – kaip ir apskritai Ruanda – nepaprastai švarios, anei šiukšlytės. Klasėse tie paprastučiai suolai ne visada sustatyti eilėmis – mokytojai stengiasi ir ieško kitų mokinių susodinimo būdų.

Man patiko, kad vienoje mokykloje buvo net daržas, kuriame vaikai augina augalus ir daržoves, kurie būdingi regionui. Paklausiau vadovo, kodėl, nes, na, gyvenimo būdas Ruandoje dar gana agrarinis, visi turi savo daržus, bet jis atsakė, kad ne visi žino viską apie viską, be to, tai padeda vaikams mokytis dirbti kartu vardan bendro tikslo. Bravo!

Kalbos sprendimas, kuris buvo skausmingas – ir sąmoningas

Vienas labiausiai aptarinėjamų Ruandos sprendimų tarptautinėje spaudoje yra perėjimas prie anglų kalbos kaip pagrindinės mokymo kalbos nuo 2008 m. Tai buvo staigus politinis sprendimas, kuris iš karto sulaukė kritikos: mokytojai nebuvo pakankamai pasirengę, vadovėlių trūko (nieko neprimena?), o vaikai dažnai namuose kalbėjo tik kinyarwanda. Iki genocido pagrindinė ne kinyarwanda kalba Ruandoje buvo prancūzų, tačiau dabar – kiek man teko kalbėtis ir suprasti – jaunoji karta nebenori kalbėti prancūzų kalba, nori kalbėti anglų kalba. Ir vis dėlto Ruanda – nors buvo daug triukšmo dėl nepakankamo pasiruošimo – šio sprendimo neatšaukė. Kiek teko kalbėtis, šiandien – jau nuo sprendimo praėjus 18 metų – dauguma sako, kad sprendimas buvo teisingas.

Čia irgi gera pamoka sprendimų priėmėjams: jeigu turime argumentus, KODĖL darome viena ar kita, nereikia sprendimų kaitalioti dėl triukšmo – reikia sistemiškai ir kantriai juos įgyvendinti, kol turėsime pirmuosius rezultatus. Juk žinome, kad rezultatai nuo reformos įgyvendinimo pradžios dažniausiai pradeda matytis po maždaug 10 –12 metų!

Interviu su mokytojais ir mokyklų vadovais, publikuoti „The Guardian“, „BBC Africa“ ar „Education Development Trust“ ataskaitose, dažnai mini tą patį paradoksą: pradžioje buvo chaosas, bet laikui bėgant sistema „susitvarkė“. Anglų kalba tapo ne tik mokymo priemone, bet ir įrankiu integracijai į Rytų Afrikos regioną, aukštąjį mokslą bei tarptautinę darbo rinką. Man atrodo, kad būtent toks nuoseklumas ir sistemiškumas yra raktas į sėkmę.

Palyginimui, Tanzanijoje iki šiol egzistuoja struktūrinė įtampa tarp svahilių kalbos pradiniame ugdyme ir anglų kalbos viduriniame. Ugandoje – didesnis lankstumas, bet mažiau vieningos krypties. Ruanda pasirinko rizikingą kelią, bet jį nuėjo iki galo.

Tai sprendimas, kuris kelia daug pedagoginių klausimų, bet iš sisteminės perspektyvos jis demonstruoja tai, ko dažnai trūksta net Europoje: politinę drąsą laikytis sprendimo ilgiau nei vieną kadenciją.

Kompetencijomis grįstas ugdymas – ne kaip šūkis, o kaip struktūra

2015 m. Ruanda oficialiai patvirtino kompetencijomis grįsto ugdymo (CBC) nacionalinės ugdymo programos pagrindą, o nuo 2016–2017 mokslo metų pradėjo įgyvendinimą mokyklose. Šis modelis apima ne tik akademines žinias, bet ir įgūdžius, vertybes, nuostatas bei pilietines kompetencijas. Žinia, Lietuvoje turime tą patį – kalbame apie kompetencijomis grįstą ugdymą.

Tarptautiniuose švietimo forumuose Ruanda dažnai minima kaip pavyzdys šalies, kuri formaliai įtvirtino tai, apie ką Europa dažnai tik diskutuoja. Daugelyje Europos šalių kompetencijos egzistuoja kaip rekomendacijos ar strateginiai dokumentai, bet Ruandoje jos yra aiškiai aprašytos nacionaliniuose dokumentuose, susietos su vertinimo sistema ir mokytojų rengimu. Kaip pavyksta? Na, sako, visaip. Bet įdomiausia yra tai, kad žmonės yra labai optimistiški. Lietuvoje beveik visur girdžiu kritiką ir skundus: tai tas ne taip, tai anas, o Ruandoje visi it vienas kalbėjo, kad jie didžiuojasi ir džiaugiasi pokyčiais švietimo sistemoje. Aišku, man visada kyla klausimas, ką žmonės sakytų už uždarų durų, jei būtume geri draugai, tačiau bent jau pirmasis įspūdis – žmonės tiki ir pasitiki reforma.

Žinoma, spaudoje ir akademiniuose straipsniuose netrūksta kritikos dėl įgyvendinimo kokybės, mokytojų pasirengimo ar resursų stokos. Tačiau svarbu tai, kad diskusija vyksta ne apie „ar mums reikia kompetencijų“, o kaip jas geriau įgyvendinti. Mano akimis, tai yra brandžios sistemos požymis. Ir ypač, kai ne tik spaudoje, bet ir kalbant su vietiniais kalbama apie tai.

Technologijos: mažiau romantikos, daugiau pragmatizmo

Ruandos dalyvavimas „One Laptop per Child“ programoje dažnai minimas kaip simbolinis pavyzdys, kaip technologijos gali būti naudojamos sisteminiu mastu. Nors kai kurie OLPC projektai kitose šalyse buvo kritikuojami kaip paviršutiniški, Ruandoje jie buvo integruoti į platesnę skaitmeninių kompetencijų strategiją. Pavyzdžiui, pirmojoje mokykloje lankiausi jau pasibaigus pamokoms, tačiau pagrindinės mokyklos mokiniai sėdėjo su kompiuteriais prie Wi-Fi stotelės ir mokėsi.

Žurnalistų ir tyrėjų aprašymuose dažnai pasirodo vaizdas: vaikai kaimo mokyklose su nešiojamaisiais kompiuteriais, mokytojai, kurie mokosi kartu su jais, ir sistema, kuri nebando technologijų paversti stebuklu, bet traktuoja jas kaip įrankį. Nenuostabu, kad visose mokyklose man labiausiai norėjo parodyti kompiuterių klases bei STEM laboratorijas. Pačios patalpos yra tokios paprastutės, kad, man atrodo, Lietuvos mokytojai tiesiog atsisakytų tokiose dirbti, tačiau jose yra būtiniausios priemonės, kad vyktų sėkmingas ugdymas.

Lyčių lygybė – ne programa, o norma

UNESCO ir Pasaulio banko duomenys rodo, kad Ruandoje mergaičių ir berniukų dalyvavimas pradiniame ugdyme yra beveik paritetinis, o mergaičių užbaigimo rodikliai kai kuriais metais net aukštesni. Spaudoje tai dažnai siejama su platesne Ruandos politika – moterų dalyvavimu politikoje, viešajame sektoriuje ir visuomenės gyvenime. Vienoje mokykloje man už rankos čiupo mokinukė, kuri – dar nekalbanti anglų kalba – viską rodė ir vedė vis į kitą klasę (vėliau paaiškėjo, kad vienos mokytojos dukra!), o mane lydėjęs gidas kelis kartus pabrėžė, kad lyčių lygybė Ruandoje yra ne garsūs šūkiai, o realybė (beje, jis nevengė kritikos kaimyninėms valstybėms, ypač DKR). Turbūt įdomiausia buvo suprasti, kad Ruandoje ši tema traktuojama kaip valstybinis standartas, o ne projektas. Man net kartais tai atrodė vos ne perspausta, bet, na, kaip #TvirtosMergaitės ambasadorei, vis vien atrodė geriau jau perspausta, nei šou.

Ką Ruanda daro geriau, nei kai kurios Europos sistemos?

Galbūt svarbiausia Ruandos pamoka Europai nėra konkreti reforma ar metodika. Nes – kalbant apie infrastruktūrą – kaip ir sakiau, daug Lietuvos mokytojų, pamatę patalpas ar lauko tualetus (visose mokyklose buvo tik tokie), sakytų, kad neįmanoma tokiomis sąlygomis dirbti. Nepatiktų ir klasės: paprastos (prastos?) lentos, paprasti (prasti?) suolai (kaip iš praeito amžiaus filmų), nėra kondicionierių. Lietuvoje dabar yra garbės reikalas vežioti po patalpas ir rodyti, kokios jos „kietos“. Ir tai yra gerai, nes aplinka YRA trečiasis pedagogas, ypač kai gyvename didelę dalį metų ten, kur šalta ir tamsu (Ruandoje tikrai daug šilumos ir saulės!). TAČIAU reikia nepamiršti, kad tai yra nuostabus dalykas, bet tikrai ne esmė, kai kalbame apie ugdymo kokybę ir jos užtikrinimą. Esmė – gebėjimas turėti ilgalaikę kryptį.

Europos švietimo sistemos – nes galime sau tai leisti – dažnai yra turtingos idėjų, tyrimų, pilotų ir iniciatyvų, bet skurdesnės įgyvendinimo disciplina: vos ne kasmet yra kažkoks naujas dalykas dėl kurio visi pameta galvą, metasi į tai, o po dvejų metų jau būna net pamiršę, nes dar buvo n+k iniciatyvų. Ruanda, turėdama daug mažiau resursų, demonstruoja tai, ką galima pavadinti „sisteminiu raumeniu“: gebėjimą pasirinkti kryptį ir jos laikytis dešimtmečiais. Aišku, padeda ir tai, kad Ruandoje mokytojo profesija yra garbinga bei vertinama, o vaikų netrūksta – vidutiniškai moteris susilaukia 3.7 vaiko! Teisybę pasakius, tai labai krito į akis – vaikų yra daug. Visur. Ir kaimo mokyklos didžiulės, ir šiaip visur pilna vaikų. Ir tie vaikai – kaip pasakė gidas – vadinami „free range“. Po pamokų jie sėdi šalikelėse, dūksta būriais ir, kas buvo labai akivaizdu, dirba bei padeda namų ūkyje: gano gyvulius, neša vandenį, renka pagalius ugniai, padeda prekiauti turguje, prižiūri jaunesnius. Jauniausią vaiką su vaikjuoste mačiau gal 7–8 metų! Pas mus tai būtų neįsivaizduojama, o ten tiesiog vaikų grupė dūko, ir vienas jų buvo su vaikjuoste ir jaunesniu broliu arba sese joje. Ir, kaip sakant, kažin, ar kalbės apie patirtą traumą, kad reikėjo tiek padėti tėvams rūpinantis namų ūkiu ir prižiūrint jaunesnius brolius-seseris. Žodžiu, kitas pasaulis, ne kitaip.

Tai nereiškia, kad Ruanda neturi problemų. Kalbos politika išlieka įtempta. Mokytojų rengimas – iššūkis. Ir tai tik keli iššūkiai, tikrai yra daugiau. Tačiau tai problemos neblogai veikiančioje sistemoje, o ne sistemoje, kuri nuolat persirašo iš naujo.

Pabaigai

Ruandos K–12 švietimas – dėl pradžioje išvardytų priežasčių ir mūsų konteksto – nėra modelis, kurį reikėtų kopijuoti. Apskritai, nuolat kartoju, kad JOKIO modelio nereikia kopijuoti, nes NĖRA tobulos sistemos. Bet jis yra veidrodis, į kurį galima pažvelgti Europai ir, žinoma, Lietuvai. Veidrodis, kuris klausia:

Ar mes mokame susitarti dėl švietimo krypties ilgiau, nei vienai politinei kadencijai?

Kartais būtent šalys, kurios neturėjo ir neturi prabangos blaškytis, primena mums, kas švietime iš tiesų svarbiausia.