Niekas tavęs neparuošia susitikimui su gorilomis

Gorilos. (ENGLISH VERSION BELOW)

Niekas tavęs neparuošia susitikimui su gorilomis.

Nes tau atrodo, kad tu žinai: na, beždžionės, na, nykstančios, na, nepaprastai ir daug kuo panašios į mus (mes su gorilomis dalinamės maždaug 98% DNR – daugiau tik su šimpanzėmis ir bonobo).

Ir vis dėlto. Ruanda yra viena iš trijų valstybių, kuriose gyvena kalnų gorilos (dar gyvena Ugandoje ir DKR). Jų gyvenamoji vieta ir yra būtent ten, kur susikerta šių valstybių sienos – Virunga kalnai. Kalnų gorilos yra nykstanti rūšis, jų likę tik maždaug 1000, daug jų – Ruandos ugnikalnių nacionaliniame parke, kuriame ir teko lankytis. Beje, didžiausia grėsmė gorilų išlikimui buvo kilusi 20 amžiuje, nes maždaug 1970 – aisiais jų buvo likę vos apie 250, tad dabar yra jau DAUG geriau!

Išvyka prasideda 6 valandą ryto. Lyja. Nepasakyčiau, kad malonus jausmas, nes supranti, kad teks per lietų žirklioti per lapų ir žemių košę. Ir – sako – gali būti ir dvi, ir aštuonias valandas taip. Aš labai mėgstu lietų – kai esu šiltuose namuose su puodeliu šiltos arbatos ir knyga. Aš labai nemėgstu lietaus, kai turiu kopti į kalną dideliame aukštyje (lipome nuo 2500m iki 3000m) per košę ir dar brautis per šlapius brūzgynus.

Užtrunka, kol užpildome visus dokumentus ir ateina papasakoti jau gorilų gidas, kaip elgtis. Jeigu gorila eina link tavęs, JOKIU BŪDU NEBĖK! Atsitūpk. Nuleisk galvą. Hm, – galvoju, – kiek šansų, kad taip bus, na, kad gorila bus taip arti ir eis į tave?! Kopimas į kalną yra iššūkis kaip reikalas, nes kojos slysta (šlapia, tai slidu), oro trūksta (mane veikia aukštis) – ir taip dvi valandas. Gerai, kad turėjome lazdas kopimui ir buvo porter‘iai – žmonės, kurie tau padeda lipti: parodo, kur dėti koją, paduoda ranką ir pan. Jie gali nešti ir kuprinę, jei turi. Nors lijo, tikrai reikėjo vandens. Apie valgymą (nors sakė pasiimti užkandžių!) net pagalvoti negalėjau. Gan greitai supratome, kad gorilos bus ten (ir toliau), kur prasideda miškas – didžioji dalis kopimo buvo ugnikalnio šlaitu, kuriame vyksta žemdirbystė.

O vaizdų gražumas! Kai galvoju apie Afriką, dažniausiai galvoju apie safarius, Serengeti ir pan. – ši Afrika yra be galo žalia, su šimtais žalios atspalvių nuo pilkšvos iki mėlynai žalios, su nepraeinamais debesyse skendinčiais miškais apaugusiais ugnikalniais ir su drėgme, kuri rūku tvyro ore. Ugnikalnių žemė yra juoda, ne raudona, ką mes irgi manome matysią Afrikoje. Priartėjus prie miško reikia atiduoti lazdas – gorilos nemėgsta lazdų, nes, ypač vyresnės, dar prisimena brakonierius, kurie tomis lazdomis nešini puldavo. Atiduodam ir kuprines. Viską atiduodam, išskyrus fotikus. Ir imam brautis per vieną seniausių miškų žemėje.

Kadangi gidas buvo rodęs ir pasakojęs, kaip jis bendrauja su gorilomis, išgirdusi gorilų kalbą, atrodo, sustoju it įbesta, o širdis ima smarkiau plakti. Jau?! Kur jos?! Gidas nusišypso, braunamės toliau. Net nebuvau pagalvojusi, kad džiunglėse tiek daug augalų su spygliais – vis įsikimba tai į ranką, tai į koją. Pagalvoju, kad reikėjo tvirtesnės medžiagos kelnių – mano visiškai plonytės. Gidas praskiria lają ir…proskynoje yra gal 10 gorilų.

Kalnų gorilos yra prisitaikiusios gyventi aukštumose, kur gan vėsu – jos turi storą ir ilgesnį kailį, nei kitos gorilos ir yra itin stiprios – kitos rūšies gorilos čia neišgyventų. Be to, būtent šios gorilos yra vienos didžiausių primatų – sverti gali iki 220kg, o ūgis gali siekti net 180cm. Kiekviena šeima turi savo vardą, ši – Pablo. Šeima turi ne tik vardą – kiekviena šeima yra ir unikalios elgsenos. Dėl to kai kurie turistai pasirenka eiti keletą dienų iš eilės – vis su skirtinga šeima, nes patirtys irgi būna skirtingos. Pablo šeimoje apie 20 narių išvis – kitos, matyt, slėpėsi tankmėje netoliese, kai mes atėjome.

Kaip atpažįstamos gorilos? Nežinojau, kad pagal nosies atspaudą! Gorilų nosies atspaudai yra it mūsų pirštų atspaudai, tad būtent taip yra identifikuojamos. Ruandoje, gimus goriliukui, vyksta Kwita Izina – vardo suteikimo ceremonija, galima net aplankyti tą vietą, kur vyksta ceremonija (aplankėme!). Jausmo, kuris užplūsta, negaliu apibūdinti: graudulys? Susižavėjimas? Atėmė žadą? Kad ir ką sakyčiau, bus per mažai. Magiška.

Gorilos akivaizdžiai prie žmonių pratę – valgo sau, žaidžia (mažylės), smalsauja (paaugliai), rakinėja viena kitą (anksčiau tą buvau mačiusi tik dokumentikoje!). Tą proskyną jos ir padariusios, nes tiesiog augmenija išguldyta.

Man mažyliai be galo gražūs: jie tokie pūkuoti, minkštučiai atrodo, o ant plaukelių žiba lietaus lašai. Jie rungiasi tarpusavyje, malasi, lipa, griūva. Net mačiau, kaip vieną mama (ryškiai užsiknisusi!) nustūmė. Apskritai kalnų gorilos turi veido išraiškas, mušasi į krūtinę, leidžia garsus, kurie signalizuoja norą žaisti, gąsdinimą, pasakymą, kad viskas gerai ir pan. Tai stebėti – o matėme viską, į krūtinę mušėsi net goriliukas, kuris, neišlaikęs pusiausvyros, apsivožė! – yra stebuklinga. Gorilos valgo iš esmės tik žalėsius: lapus, kotus, bambuką, vaisius – suvalgo iki 30kg per dieną! Sakė, kartais valgo ir kokias skruzdes. Visą laiką, kol buvome su jomis (vizitui yra skiriama valanda), jos nesustodamos kažką ragavo. Beje, kadangi jos daug juda, tai perneša sėklas (per išmatas) ir yra svarbios ekosistemai. Kadangi gorilos negyvena vienoje vietoje, jos kasnakt statosi lizdus. Suaugę statosi ant žemės (jos sunkios, tai nelabai pavyktų medžiuose), o sakė, jaunimėlis kartais ir medžiuose. Kai lyja, sakė, juda mažiau (mums tam tikra prasme pasisekė!), bet šiaip nuolat juda. Ir juda greitai! Mes tą valandą sekėme iš paskos, tai, na, tikrai nestovėjome vietoje. Ai, beje, juokiausi, nes paklausiau, kaip tuos lizdus statosi, tai, sakė, tiesiog sugrėbia bišk augmenijos, ir tiek.

Vienas paauglys susidomėjo mumis. Jeigu reikėtų vertinti, kiek smagu, kai gorila eina tiesiai į tave, sakyčiau, kad kokie 6 iš 10, o kai ji pradeda muštis į krūtinę ir pribėga, sakyčiau, smagumas krenta iki kokių 2. Pirmas impulsas? Aišku, bėgt! (Gidas mane sučiupo už rankos ir sako: stovėk ramiai!). Ar šis paauglys buvo piktas? Gidas sako, kad jis tiesiog smalsus. Ir, žinoma, nori parodyti, kad jis už tave kietesnis. Tai jeigu tu stovi nuleidęs galvą, tikrai viskas bus ok. Bet – žinokite – tikrai sunku tuo patikėti (na, kad viskas čia bus labai gerai), nes supranti, kad – jei gorila supyks ir stums tave – lėksi taip, kad maža nepasirodys. Ir gidas tai patvirtino, sako, oi, tikrai kelis šimtus metrų lėktum! Aha, ačiū. Bet tai, kad jiems smalsu žmonės, yra žiauriai įdomu, nes jos eina artyn, žiūri į akis, stebi, patampo už striukės (mūsų gidui taip padarė! Kelis kartus!), ir tai yra tikrai magiška.

Turbūt vizitas yra toks įsimintinas, nes maudaisi ne tik serotonine, bet ir adrenaline. Atsitūpiau žiūrėti, kaip mažylė mokosi lipti: lipa-neapskaičiuoja-krenta…ir vėl bando iš naujo! Visa tai vyksta per ištiestą ranką. Kad neatneštume jokio viruso ir/ar bakterijos, visi esame su kaukėmis.

Pažiūri tau mama-gorila į akis ir tu niekaip, na, NIEKAIP negali suprasti, kaip galima joms nupjauti galvą (kad turėtum ant sienos) ir rankas (kad turėtum peleninę) – ir tai vyko dar visai neseniai. Teisybę pasakius, ir dabar kartais vyksta. Dian Fossey – kuri tyrinėjo gorilas – dėka brakonieriavimo sumažėjo, manoma, apskritai ji apsaugojo gorilas nuo išnykimo, dabar jau ir Ruanda jas ypatingai saugo, tačiau vis dar atsiranda norinčių kokio goriliuko (beje, kalnų gorilos nelaisvėje dažniausiai neišgyvena).

Blackback – jaunas gorila. Silverback – vadas, stipriausias. Kodėl silverback? Nes nugara sidabru pasipuošusi. Kai žinai, jau ir pats atskiri. Gorilos gyvena socialinėse grupėse (vadinasi troops), joms vadovauja silverback, o grupėje būna nuo kelių iki 30+ individų. Filmuoju, fotografuoju, spoksau, atrodo, bijodama net mirktelt, kad šis vaizdas neišnyktų, o gidas sako: pažiūrėk žemyn! – ir man visiškai prie kojų goriliukas. Kol susigaudau, jis jau už kelių žingsnių, bet TAS JAUSMAS.

Su goriliukais reikia atsargiai, – sako gidas, – nes jeigu goriliukui nepatiks ir ims kviesti pagalbą, bus ne kažką. Tai tik stebim sulaikę kvėpavimą, ir viskas. Goriliukų nėra daug, nes gorilos gimdo kas maždaug ketverius metus ir per gyvenimą susilaukia iki 6 goriliukų. Kartais, būna, gimsta dvyniai, bet tai yra retas ir ypatingas įvykis, be to, ne visada baigiasi laimingai, nes gorilai išmaitinti ir rūpintis dviem yra dažnai per sudėtinga. Toks gan lėtas dauginimasis yra irgi viena gorilų nykimo priežasčių, nes po mirtį atnešančių ligų ir/ar brakonierių atsigavimas yra lėtas ir sudėtingas.

Valanda (tiek galima būti su gorilomis) prabėga nepaprastai greitai. Paskutinės nuotraukos ir… 2val trekinimas atgal. Didžiulis džiaugsmas, nes (a) nereikėjo trekint 8val, (b) nepliaupė lietus (tai, kad lašnojo, yra niekis – ypač dėl to, kad kopiant tikrai sukaisti!), (c) patyrėme be galo daug: ir mažylius, ir smalsų paauglį, ir – kas, gidas sakė, yra itin reta, pamatėm, kaip dauginasi (gidas sakė, kad National Geographic norėjo pamatyti procesą, tačiau keletą dienų trekino tuščiai, o mes vat atėjom ir prašau!). Žemyn nuo kalno, žinoma, buvo daug lengviau, o dar ir tokių įspūdžių kupini.

Mes šios kelionės laukėme daug metų. Viena priežasčių – norėjome atsivežti vaikus, o juos galima atsivežti tik nuo 16 metų (kai kurios kompanijos sako, kad nuo 15). Tad dabar – kai jauniausiai dukrai jau 17 – galėjome išbraukti šią kelionę ir patirtį iš savo bucket list (sąrašo, ką gyvenime svajojame padaryti).

Jeigu norėtumėte važiuoti, kelios įžvalgos:

– Nevažiuokite su jaunesniais vaikais į Ruandą, nes, na, gorilos tikrai yra stebuklinga patirtis.
– Įvertinkite savo fizinę būklę: kaip jūsų kūnas reaguoja į aukštį? Kaip kopsite, jei bus slidu, statu ir purvina (o bus!)? Nors gidai ir porteriai padeda, vis vien įkopti reikia pačiam.
– Būtinai pasiruoškite neperšlampamus rūbus, ypač gerus hike‘inimo batus ir striukę. Mūsų viešbutis buvo nuostabus, nes po išvykų pasitikdavo lauke, surinkdavo batus (kurie visi visų atrodė vienodai…baisiai!), duodavo įsispirti šlepetes ir vakare grąžindavo švarius batus – tai buvo tikrai nuostabi pagalba, nes po tokio trekinimo tikrai nebūčiau norėjusi dar šveisti batų (o būtų reikėję!).
– Pasiruoškite, kad nėra daug nuspėjamumo – trekinimas gali trukti pusvalandį (sutikome šeimą, kuriai taip buvo), gali trukti dvi valandas (kaip mums), o gali trukti ir aštuonias valandas. Mes visi turėjome knygų ir pasiruošėme filmų, kuriuos būtų galima žiūrėti, jei turėtume laiko. Laiko turėjome (nors važiavome ir į moterų kooperatyvą, ir aš į mokyklas ir pan.), tad vieną dieną žiūrėjome „Virunga“ (apie nacionalinį parką ir pastangas išsaugoti gorilas Konge), o kitą – „Gorillas in the Mist“ (apie Dian Fossey darbą su gorilomis).
– Eiti žiūrėti gorilų galima maža grupe (iki 8 asmenų, tad mes tai ėjome tik mes – gavom privatų trekinimą!) ir reikia laikytis atstumo (mums rekomendavo 8 metrus), tačiau gorilos – bent jau mūsų atveju – pačios to atstumo nesilaikė, tad pasiruoškite!
– Jeigu norite mažiau lietaus ir purvo (nes tai tikrai apsunkina kopimą), pasirinkite kelionei sausesnius mėnesius. Nors aplankyti gorilas galima kiaurus metus, sausiausi mėnesiai yra birželis-rugsėjis bei gruodis-vasaris. Kadangi buvo ir lietaus/drėgmės, ir purvo, kurie tikrai apsunkina kopimą, tai tikrai rekomenduoju sausesnius mėnesius, nes net nenoriu pagalvoti, kas būtų per šlapią mėnesį
– Čia toks mano asmeninis – daugiau filmuokite, o ne fotografuokite. Kadangi daug keliaujame, pastebėjau, kad daug labiau žiūrime video, o ne nuotraukas. Ypač, jei tie video yra su mumis bei „pagavę“ ką nors netikėto. Pavyzdžiui, šįkart filmavom, kai paauglys pradėjo bėgti tiesiai į mus, tad geros ten tos sekundės, kai tai vyksta.

Su vaikais kalbėjome apie tai, kad kelionės yra tai, kas bene labiausiai praturtina. Aš visada ir rašiau, ir sakiau, kad, mano nuomone, investuoti reikia gyvenime tik į du dalykus: į išsilavinimą ir į patirtis. Visa kita – jau kaip pavyks. Vis dar taip manau. Ir, žiūrėdama atgal, dabar jau tuo ir labiausiai džiaugiuosi. Nes visada per mažai laiko. Visada per mažai kažko. Ir tik padarius supranti, kad visko buvo tiek, kiek reikėjo – reikėjo tiesiog imt ir daryt.

Gorillas. ENGLISH VERSION

Nothing prepares you for meeting gorillas.

Because you think you know: okay, they’re primates, endangered, remarkably similar to us (we share about 98% of our DNA with gorillas — more only with chimpanzees and bonobos). And yet.

Rwanda is one of only three countries where mountain gorillas live (the others are Uganda and the DRC). Their habitat lies exactly where these three countries meet — the Virunga Mountains.

Mountain gorillas are an endangered species, with only around 1000 individuals left. Many of them live in Rwanda’s Volcanoes National Park, which we visited. The biggest threat to their survival came in the 20th century: by the 1970s, only around 250 remained. So, what we have today is already MUCH better.

The trek begins at 6 a.m. It’s raining. Not the most pleasant thought when you realize you’ll be trekking through mud and wet leaves. And — they say — it can take anywhere from two to eight hours. I love rain… when I’m inside a warm house with tea and a book. I do not love rain when I have to climb a mountain at high altitude (we climbed from 2500m to 3000m), trudging through mud and pushing through dripping vegetation.

It takes a while to fill in all the paperwork, and then the gorilla guide arrives to explain how to behave. If a gorilla walks toward you, under NO circumstances should you run! Squat down. Lower your head. Hmm, I think — what are the chances a gorilla will be that close and walk straight toward you?!

The ascent is a real challenge: the ground is slippery; the altitude makes it hard to breathe (I’m sensitive to high altitude) — and this goes on for two hours. Thankfully, we had walking sticks and porters who helped us climb, showing where to place our feet, offering a hand, carrying backpacks if needed. Even though it rained, water was essential. Food — although they told us to bring snacks — I couldn’t even think about eating. We quickly realized the gorillas would be near (or beyond) the forest line — most of the climb is on cultivated slopes of the volcano.

And the views! When I imagine Africa, I think of safaris, Serengeti, etc. But this Africa is incredibly green, with hundreds of shades from greyish to deep blue-green, with mist-soaked volcano forests rising into the clouds. The volcanic soil is black, not the red we imagine when we think of Africa.

Before entering the forest, we had to give up our walking sticks — gorillas dislike sticks because older individuals remember poachers who used them. We also hand over backpacks. We keep only cameras. And we begin pushing into one of the oldest forests on Earth.

Because the guide had shown how he communicates with gorillas, when I suddenly heard gorilla vocalizations, I froze. My heart started racing. Already?! How close?! The guide smiled, and we continued forward. I had never realized how many plants in the jungle have thorns — constantly snagging arms and legs. I wished I had worn thicker pants. The guide parted the foliage and… in a clearing, there were about ten gorillas.

Mountain gorillas are adapted to high altitudes and cool climates — they have thick, long fur and are incredibly strong. Other gorilla species wouldn’t survive here. They are also among the largest primates, weighing up to 220 kg and reaching 180 cm in height. Each family has a name — this one was Pablo. Families have unique behaviors, so some tourists trek several days in a row just to meet different groups. Pablo’s group has around 20 members — others were probably hiding nearby.

How are gorillas identified? By nose prints! I had no idea. Their nose patterns are like our fingerprints. In Rwanda, when a gorilla baby is born, they hold Kwita Izina — a naming ceremony (you can even visit the site; we did!). The feeling that washes over you is indescribable: awe, speechlessness — whatever I say feels too small. Magical. The gorillas seemed completely accustomed to humans — eating, playing (the babies), curiously observing (the teenagers), grooming each other (something I had only seen in documentaries!). The clearing existed because they had made it, flattening the vegetation. The babies were impossibly adorable — fluffy, soft-looking, rain drops clinging to their hair. They wrestled, rolled, climbed, fell. I even saw a mother push her toddler away, clearly exasperated. Mountain gorillas have expressive faces, beat their chests, and use vocalizations to signal play, reassurance, warning — and we saw all of it. A baby even tried beating his chest but toppled over.

Gorillas eat mostly vegetation: leaves, stems, bamboo, fruit — up to 30 kg a day. Sometimes ants. During our entire hour with them, they never stopped munching. They spread seeds through their movement and droppings, so they play a key role in the ecosystem. Because they don’t stay in one place, they build new nests every night. Adults build nests on the ground (too heavy for trees), while youngsters sometimes build in trees.

One teenage gorilla became interested in us. On a scale of 1–10, the feeling of a gorilla walking straight at you is maybe a 6. When he starts beating his chest and running toward you — the fun drops to a 2. My first instinct? Run, of course! (The guide grabbed my hand: “Stand still!”). Was the gorilla angry? No — the guide said he was just curious and wanted to show dominance. If you lower your head, everything will be fine. But believing that in the moment… not easy. Because you understand that if he did push you — you’d fly several hundred meters downhill. The guide confirmed this with a cheerful: “Oh yes, you would!”

What fascinated me most is how curious they are about humans — coming close, looking into your eyes, tugging on clothing (one tugged our guide several times!) — truly magical moments.

The visit stays with you because it’s not just serotonin — it’s adrenaline, too. I squatted to film a baby learning to climb: climbing, misjudging, falling… trying again. All happening within arm’s reach. To protect gorillas from human viruses and bacteria, visitors wear masks.

A mother gorilla looks into your eyes and you cannot comprehend how anyone could cut off their heads (for trophies) or hands (for ashtrays) — and this happened not long ago. And still does, occasionally. Thanks to Dian Fossey, poaching decreased dramatically; many believe she saved mountain gorillas from extinction. Rwanda now protects them fiercely.

Blackbacks are young males. Silverbacks — the leaders — are named for the silver fur on their backs. Once you know this, you can recognize them easily. Gorillas live in social groups (“troops”) led by a silverback, with anywhere from a few to 30+ members.

I filmed, photographed, stared — afraid to blink in case the moment disappeared — when the guide said, “Look down!” And right at my feet was a gorilla baby. By the time I realized, he had already moved away, but THAT FEELING. With babies, you must be especially careful — if one calls for help, things can escalate very quickly. Adult gorillas have babies only every four years, and up to 6 in a lifetime. Sometimes twins are born, but it’s rare and often difficult for the mother. This slow reproduction is one of the reasons mountain gorillas remain so vulnerable.

The allowed hour passed incredibly fast. A few last photos and… a two-hour trek back. Great joy because (a) we didn’t have to trek 8 hours, (b) it didn’t pour rain, and (c) the experience was unbelievably rich: babies, curious teenagers, and — something the guide said is very rare — we even saw mating (according to our guide, National Geographic had tried for days with no luck; we just walked in at the right time!). Descending was much easier, and we were filled with impressions and emotions.

We had waited many years for this trip. One reason: we wanted to bring our children, and you can’t bring them until age 16 (some companies allow 15). Now that our youngest is 17, we could finally cross this off our bucket list.

If you ever want to go, a few tips:
• Don’t go to Rwanda with younger children — gorillas are truly a life experience.
• Assess your physical fitness: altitude, mud, steep climbs. Guides help, but you must climb yourself.
• Bring waterproof clothing and proper hiking boots. Our hotel was amazing — they cleaned our mud-soaked boots every evening.
• Trek durations are unpredictable: can be 30 minutes, 2 hours (like ours), or 8 hours.
• Travel in the drier months (June–September, December–February) if you want less mud.
• Film more than you photograph — we always end up watching videos more. Traveling enriches like nothing else.

I’ve always said you should invest in two things: education and experiences. Everything else — as life allows. Looking back, that’s what I’m happiest about. There’s never enough time, never the perfect moment. So…JUST DO IT.