Natalie Haynes knygos „Pandora’s Jar. Women in the Greek Myths” recenzija

Nuo pat tada, kai gimė pirmoji dukra ir mano dukros buvo mažos, kartoju sau vieną klausimą: kokias istorijas joms perduodu ir ko tos istorijos tyliai moko?

Ne akivaizdžias – tas, kurias aptardavom prieš miegą, kurias sąmoningai rodžiau ir atkreipiau dėmesį, o tas, kurias pasakoju pati to nejausdama. Kas turi teisę būti pagrindiniu herojumi. Kas sukelia problemą. Kas baudžiamas už tai, kad norėjo per daug, žinojo per daug, jautė per daug. Kas galiausiai apibūdinamas kaip “sunkus” žmogus.

Natalie Haynes knyga man į šį klausimą neatsakė – tik dar opiau jį iškėlė.

Haynes – klasikė, komediantė ir radijo laidų vedėja – paima dešimt graikų mitologijos moterų: Pandorą, Jokastę, Eleną, Medūzą, Amazones, Klitemnestrą, Euridikę, Fadrą, Medėją, Penelopę ir kiekvienai skiria atskirą skyrių, pasakodama, kaip jų istorija buvo pasakojama, perpasakojama, iškraipoma ir naudojama kaip ginklas tris tūkstančius metų – daugiausia vyrų.

Įtaigiausias jos pastebėjimas man yra knygos pradžioje. Pandora, pirmoji pasaulio moteris, ta, ant kurios Vakarų civilizacija šimtmečius kraudavo kaltę už žmonijos kančias, neatidarė dėžutės. Ji turėjo indą. Graikiškai – pithos. „Dėžutė” atsirado XVI amžiuje, kai Erasmus išvertė Hesiodą į lotynų kalbą ir suklydo, o klaida įsitvirtino, ir niekas nesivargino jos taisyti.

Tai ir yra pagrindinė knygos idėja: tai, ką manome žinantys apie šias moteris, nėra visiškai tiesa. Tai sukauptas redagavimas, sluoksnis po sluoksnio perpasakojimų, kurių kiekvienas moterį šiek tiek pastūmėdavo arčiau piktadarystės, toliau nuo veiksnumo, arčiau vaidmens, kurio reikalavo kultūra. Indelis tapo dėžute. Sudėtinga – pabaisa. Galinga – problema.

Haynes skyrius apie Medūzą toks liūdnas, negaliu: prieš tapdama pabaisa, kurią herojai privalo nugalabyti, ji – bent kai kuriose versijose – buvo tiesiog moteris, Poseidono išprievartauta Atėnės šventykloje ir už tai nubausta. „Gyvatės plaukai” buvo savotiška apsauga – kad nė vienas vyras daugiau negalėtų į ją žiūrėti. Persėjas ją vis tiek nužudo su Atėnės pagalba. Man tai, kad Atėnė moteris, o padeda Persėjui, o ne išprievartautai moteriai… irgi daug pasako.

Haynes pirmiausia yra klasikė, ir knyga man ne visur tolygi. Vieni skyriai yra įtraukiančios istorijos, o kiti labiau primena kruopštų šaltinių katalogą: štai ką sakė Homeras, štai ką sakė Euripidas, štai ką pavaizdavo IV amžiaus vazų tapytojas. Atliekama analizė visada gili, tačiau emocinis krūvis skiriasi skirtinguose knygos skyriuose, tad ir skyriai skaitėsi skirtingai.

Dar Haynes stengiasi vienu metu būti populiarintoja (nuorodos į Beyoncé, „Simpsonų” scenų paminėjimai) ir mokslininkė. Dažniausiai tai pavyksta, tačiau kartais trikdo. Skaitytojas, atėjęs dėl sąmojo, kartais įklimpsta į tirštų nuorodų mokslinį stilių – ir atvirkščiai.

Knygą skaičiau vienai dukrai baigiant antrą kursą, o kitai – vienuoliktą klasę. Tas amžius, kai užduodame klausimus apie tapatybę, apie tai, kaip tampame tuo, kas esame, apie tai, kiek to pasirinkome ir kiek gavome iš kultūros net nežinodamos, kad tai tapo savasties dalimi.

Tas klausimas – ką su mumis daro vanduo, kol plaukiojame – ir yra tikroji šios knygos tema.

Haynes yra atsargi mokslininkė, kad pasakytų tiesiogiai, tačiau kiekvieno skyriaus potekstė yra ta pati: istorijos ne tik atspindi, bet ir kuria mūsų vertybines nuostatas. Mergaičių karta, užaugusi su Medūzos versija, kurioje ji pabaisa, grėsmė, verta pralaimėjimo, internalizuos iš to kažką. Ne sąmoningai. Ne taip, kad galėtų tai įvardyti. Tačiau istorijos veikia tame lygmenyje, kuriame formuojasi tai, kas atrodo natūralu, kas atrodo kaip egzistencinė tvarka.

Apie tai galvoju, kai prisimenu istorijas, kurias pasakoju savo dukroms, kaip apibūdinu supančias moteris ir jų elgesį.  Kada, kodėl ir ar vadinu jas „sudėtingomis”? Kur išmokau pasakoti istoriją tokiu būdu? Kieno redaktoriaus ranka buvo joje? Ar galiu tą sąmoningai suprasti ir – kai noriu – stabdyti?!

Knygos skyrius apie Penelopę man buvo itin jautrus. Penelopė – ištikima, kantri ir laukianti, vienintelė Odisėjos moteris, kuri beveik visuotinai šlovinama. Tačiau Haynes klausia: ar šlovinama Penelopė dėl to, kokia ji yra, ar dėl to, ką ji daro? Ji šlovinama už santūrumą. Už ištvermę. Už dvidešimt metų laukimo. Gera moteris, šioje istorijoje, yra ta, kuri lieka.

Tai irgi istorija. Ir ją verta paanalizuoti, prieš perduodant toliau.

Naudingiausia ši knyga dėl to, kad (a) primena mitus/istorijas (visada gerai pasikartoti!), (b) suteikia moterims balsus, (c) priverčia mus susimąstyti IR apie tai, kaip mes skaitome. Aš pradėjau galvoti, kad, na, gi negalim būti visi ekspertai ir TIKSLIAI žinoti, kaip turėtų būti viena ar kita papasakota! Ir koks svarbus yra kritinis mąstymas bei nuolatinis visko kvestionavimas – nors ir vargina, nors ir varo iš proto, nes, na, kuo tada pasitikėti? Kaip gyventi, kai viskas gali būti netiksli interpretacija?!

Kita vertus, nereikia ir super dramatizuoti. Tiesiog nepamirškite stabtelėti ir paklausti: kieno versija tai yra? Kam naudinga pasakoti ją būtent taip? Ką ji prašo klausytoją/skaitytoją priimti kaip savaime suprantamą?

Istorijos, kurias pasakojame – prieš miegą, klasėse, ore aplink mus – formuoja mus labiau, nei atrodo.

Haynes įrodo, kad tris tūkstančius metų paveldėtos istorijos tyliai dirbo su mūsų supratimu apie tai, kas yra moterys, ko jos nusipelno ir kas joms nutinka, kai nori per daug. Indas tapo dėžute. Sudėtinga tapo pabaisa. Ir tada atsirado žmonės, kurie pradėjo kelti klausimus. Ir tai atvėrė naujus regos ir mąstymo laukus!