Knygos „Tribe“ apžvalga

Sebastiano Jungerio knyga „Tribe“ – trumpas, bet susimąstyti verčiantis kūrinys, keliantis iš pirmo žvilgsnio paprastą klausimą: kodėl žmonės dažnai jaučiasi labiau susiję ir patenkinti sunkumų metu, nei gyvendami patogų šiuolaikinį gyvenimą? Remdamasis pavyzdžiais – nuo vietinių genčių iki karių, grįžtančių iš karo – Jungeris teigia, kad žmogui būdingas prigimtinis poreikis priklausyti bendruomenei, turėti bendrą tikslą ir jaustis reikalingam. Šios savybės šiandienos individualistinėje ir patogumais grįstoje visuomenėje dažnai susilpnėja. Tėvams ši mintis ypač svarbi, nes ji kvestionuoja prielaidą, kad kuo daugiau komforto, saugumo ir nepriklausomybės suteikiame vaikams, tuo jie bus laimingesni.

Viena įtaigiausių „Tribe“ idėjų – kad bendri iššūkiai gali stiprinti ryšius. Jungeris aprašo, kaip sunkumus patiriančios bendruomenės – karo ar stichinių nelaimių metu – dažnai išgyvena didesnį bendrumo jausmą, prasmę ir net laimę, nei prieš ar po jų. Tai lengva pritaikyti ir tėvystėje: vaikams reikia ne tik galimybių ir išteklių, bet ir jausmo, kad jie yra reikalingi. Dalyvavimas namų ruošoje, pagalba broliams ar seserims, bendras problemų sprendimas – visa tai kuria priklausymo jausmą, kurio nepakeis nei pramogos, nei pasiekimai. Knyga subtiliai skatina tėvus permąstyti, kiek mes saugome vaikus nuo sunkumų ir ką dėl to galime prarasti.

Kartu „Tribe“ nesiūlo romantizuoti sunkumų, o perkelia akcentą į ryšį, kuris gimsta iš tarpusavio priklausomybės, o ne vien nepriklausomybės. Tėvams ši knyga gali būti ir praktiška, ir skatinanti refleksiją. Ji kviečia imtis nedidelių, bet prasmingų pokyčių: puoselėti šeimos ritualus, skatinti bendrą atsakomybę ir kurti aplinką, kurioje vaikai jaustųsi dalimi kažko didesnio. Kultūroje, kur gera tėvystė dažnai siejama su „daugiau suteikti“, „Tribe“ pasiūlo gaivų požiūrį: kartais vertingiausia, ką galime duoti savo vaikams, yra stipresnis „mes“ jausmas.

Dar keletas įdomesnių faktų iš „TRIBE”: – kad genetiniai pokyčiai įvyktų, žmonėms reikia maždaug 25 000 metų. Tai reiškia, kad progresas vyksta be galo greitai, o mes funkcionuojame taip pat, kaip prieš 25 000 metų. Man atrodo, toks gan priverčiantis susimąstyti faktas. – Kuo labiau jaučiamės aukomis, tuo sunkiau gyjame po traumų. – Auka (altruistinis elgesys) mums atgal duoda daug daugiau, nei kainuoja – tik ne visada tai suprantame. – Kuo turtingesnė ir labiau urbanizuota visuomenė esame, tuo daugiau savižudybių ir depresijos. Auganti gerovė ne apsaugo nuo klinikinės depresijos, o ją skatina. Išvada? Mažiau galvoti apie save ir apie naudas sau. Neįprasta ir, manau, daug kas norėtų ginčyti, bet, na, pasirodo, taip yra. Mes esame daug laimingesni gyvendami paprastesni gyvenimą. Knygoje buvo įdomi mintis: mes žinome, kaip kovoti už savo valstybę, bet ar žinome, kaip už ją gyventi?!