AUKSINĖS BEŽDŽIONĖS. RUANDA.
Šias beždžiones mums pasiūlė trekint jau vietoje – iš Lietuvos to nebuvome susiplanavę. Bet – kaip dažnai būna – neplanuoti dalykai būna super smagios patirtys. Ir vėl: keliamės anksti, apsirengiame trekinimui, važiuojame į centrą, kur susimokame už leidimus ir laukiame, kol paskirs gidą ir važiuosime. Auksinės beždžionės yra mėlynųjų beždžionių porūšis. Jos yra nykstanti rūšis, tad irgi saugomos. Kaip ir kalnų gorilos, gyvena Virunga kalnuose – tik Ruandoje, Ugandoje bei DKR. Manoma, kad Ruandoje šių beždžionių yra apie 5000. Mūsų gidas sako, kad nebebuvo leidimų, bet – kadangi jis dirbo parko ranger‘iu prieš pradėdamas dirbti gidu – dar iš kažkur tų leidimų gavo 🙂
Viskas oficialu, nes mokame kortele – tik tiek, kad „iš gatvės“, sako, nebūtume leidimų nusipirkę. Super duper! Viskas vyksta greičiau, nei su gorilomis, ir greitai pajudame jau link vietos, kur vėl teks lipti link miškų, kur jos gyvena. Gidas klausia, ar jau matėme gorilas. Kai pasakome, kad taip, juokias, kad šiandien – palyginus – bus baby hike (kopimas – vaikų žaidimas:)).
Auksinėms patinka aukštis (gyvena dažniausiai 3000m ir aukščiau) ir bambukai, todėl joms kelia grėsmę miškų kirtimas bei žmonių veikla, kurios čia netrūksta IR kurią stengiamasi stabdyti. Kaip ir kalnų gorilos, šių beždžionių kailis yra tankesnis – prisitaikęs prie vėsaus kalnų klimato. Tikra tiesa – lipame gal tik kokį pusvalandį, pasitinka ginkluoti parko tracker‘iai (kurie seka beždžiones ir kalbasi su gidu, kur mums eiti – kad šiaip po miškus neblūdytume), kurie paima mūsų lazdas bei kuprines, ir mes jau braunamės per tankmę girdėdami beždžionių šūksnius. Šios beždžionės – daug triukšmingesnės, aiškiai girdim, kurlink reikia eiti. Ir staiga ir op! ir jų DAUG: laksto aplink, valgo bambukus (šios viską daro greitai!), lipa, šoka, laksto, griūva – tik spėk suktis ir dar išvengt, kad neapšlapintų virš tavęs ant šakos sėdėdama ir bambuką čiaumindama!
Šios man labai gražios – tokios tikrai paauksuotos ilgauodegės. Jos taip vadinamos – auksinėmis – dėl geltonai oranžinio kailio nugaros, uodegos, žandų ir, manoma, jos kilusios iš kitos beždžionių šeimos, nei gorilos ar šimpanzės. Nors šios beždžionės valgo ir vaisius bei gėles (mes matėme, kaip dirbamuose laukuose netoli miško ieškojo bulvių jau nukastuose bulvių laukuose!), tačiau pagrindinis jų maistas – bambukai. Jos tokios mielos, kai valgo: laužia, lupa, čiaumoja ir žvalgosi aplink, o jei neįtinka bambuko gabalas, meta jį ir laužia naują – vienas smagumas stebėti, tiesiog užburia. Gidas sakė, kad – kai būna vaisių sezonas – mėgaujasi apsčiai vaisiais, tačiau vis vien bambukai sudaro didžiąją dietos dalį. Beje, bambukai joms – ne tik maistas, jos bambukuose susisuka ir lizdus ir – skirtingai, nei gorilos – dažnai grįžta į tuos pačius lizdus nakvot.
Auksinių grupės didelės – gali būti ir 30, ir 80 vienoje grupėje. Įdomiai gidas pasakojo, kad grupėse daugiausiai yra patelės ir vaikai, o patinai „migruoja“. Nors – kai mes buvome – buvo ir patinų, kurių vienas buvo didelis ir paskui jį sekė grupė beždžionių. Kadangi jų buvo tikrai daug, o ir jos neatrodo grėsmingos, mūsų grupė (šioje grupėje, sakė, gali būti iki 14-15 žmonių, tai buvom dvi šeimos: mes ir viena iš Niujorko, irgi su keturiais dideliais vaikais) pasiskirstė, ir jausmas buvo toks, tarsi tu viena esi beždžionių apsupty ir tik vos spėji stebėti jų veiklas: kažkas susimušė, kažkas valgo, kažkas supasi, kažkas visiškai pro tave praeina šakomis stabtelėdamas arba ne, kažkas nušoka ant žemės ir skuodžia pro tave, žodžiu, tik spėk! Man auksinės buvo begalinės mielybės – panašius jausmus kaip Bruknė sukeliančios! Nes tos jų akutės, rankutės, tas, atrodo, švelnus kailiukas ir neišpasakytas judrumas, na, negali nežavėti!
Jeigu valanda su gorilomis prabėgo, nes tiesiog buvai ištiktas jų didybės, tai čia tiesiog, atrodo, vos spėjai pamatyti dalį to, ką šios judruolės daro: krizenai, kai mažulis supasi ant šakos, aiktelėjai, kai pralėkė visiškai pro tave ir šoktelėjai į šoną, kad neapšlapintų, nes viena tiesiog žiūrėdama tau tiesiai į akis nusprendė, kad jai reikia čia ir dabar. Ir, aišku, šitos buvo labai arti – arčiausiai iš visų, praeidavo jei ne kailiuku, tai uodega braukdamos tikrai.
Atgal ėjome su vėjeliu, nes įspūdžių buvo daug, o ir vaizdai – užburiantys. Man tos avys, karvytės fantastinio grožio ugnikalnio šlaite bei apsupti kitų ugnikalnių (Ruandoje ugnikalniai nėra veikiantys) – norėjosi vis fotografuoti. Ir aš suprantu, kad vis dėlto atvažiavome dėl gyvūnų, kuriuos mūsų atvažiavimas padeda ir apsaugoti, tačiau reikėdavo vis sau priminti apsižvalgyti tiesiog, nes Ruandos ugnikalnių parko gamta yra viena gražiausių matytų.
Auksines tikrai verta pamatyti – pasirūpinkite leidimais iš anksto, nes, gali būti, jūsų gidas nebus dirbęs parke ir negalės gaut paskutinės minutės leidimų. Būtų buvę tikrai gaila. Čia dar viena tokia pamoka išmokta gyvenime – niekada nesigailėsite pabandę. Nors daugybėje knygų rašo, kad žmonės gailisi to, ko nepabandė, o ne to, ką pabandė, mes vis vien dažnai tai pagailime pinigų, tai laiko, tai šiaip dievasžinokodėl nepadarome to, ką turėjome galimybę padaryti. Aš (vis dar) mokausi visoms patirtims sakyti TAIP. Nes – net jeigu nepatinka – vis vien nesigailiu, kad pabandžiau!
