Gimus vaikui, gimsta ir mama

Kiekvienai mamai: buvusiai, esamai ir būsimai. Jūs keičiate pasaulį. Po vieną vaiką. Yra vienas dalykas, kuris vienija kiekvieną žmogų, kada nors gimusį šioje žemėje – Mama.

Nesvarbu, ar gimei turtingoje šeimoje ar skurdžioje, mieste ar kaime, prieš šimtą metų ar šiandien – tavo kelionė į šį pasaulį prasidėjo per moterį. Per jos kūną, jos skausmą, jos kvėpavimą. Tai universaliausia žmogaus patirtis, kokia egzistuoja. Ir vis dėlto kiekvienai moteriai, tapusiai motina, ji yra visiškai unikali.

Viena vertus, visiškai bendra patirtis. Kita vertus, absoliučiai unikali. Daugelis moterų prisipažįsta: prieš tapdamos motinomis, galvojo, kad žino, ko tikėtis: miego trūkumas, maitinimas, nesibaigiantis nerimas. Taip, visa tai tiesa. Bet niekas nepasakė apie tai, kas nutinka viduje.

Kai pirmą kartą laikai ant rankų savo vaiką, kažkas tavyje pasikeičia negrįžtamai. Lyg kažkas perkonfigūruotų tavo pasaulio centrą. Tai, kas anksčiau buvo svarbiausia, staiga atrodo mažiau svarbu, o mažas, kvepiantis, bejėgis padarėlis tampa viskuo.

Psichologai šį reiškinį vadina „matrescence” – motinystės gimimu. Kaip paauglystė yra perėjimas iš vaikystės į suaugystę, taip motinystė yra perėjimas į visiškai naują tapatybę. Ir kaip paauglystė, ji gali būti sudėtinga, paini, kupina prieštaravimų – net jei visuomenė to neįvardija, dažnai tik išaukštintai rašydama apie motinystę ir jos patirtį.

Moterys, tapusios motinomis, dažnai kalba apie gyvenimą dviem skyriais: „prieš” ir „po”.

„Prieš” – laikas, kai pačios poreikiai buvo centre. Kai galėjai spontaniškai nuspręsti ką veikti, kur eiti, kaip jaustis. Kai tyla buvo tiesiog tyla, o ne prabanga.

„Po” – pasaulis, kuriame kitas žmogus visiškai priklauso nuo tavęs. Kur tavo miegas, tavo laikas, tavo mintys – visa tai dalijasi su kitu. Daug moterų sako, kad nors „prieš” buvo laisviau, „po” yra giliau. Tarsi išvystum spalvas, kurių anksčiau nematei.

Meilė, kurią jauti savo vaikui, skiriasi nuo bet kokios kitos meilės. Ji nėra romantiška – ji yra pirmapradė, beveik žvėriška savo intensyvumu. Tą meilę lydi ir baimė, kokios anksčiau nežinojai: baimė prarasti, baimė nepakankamumui, baimė, kad pasaulis gali būti žiaurus tam, kurį myli labiau nei save. Fiziškai kūnas išgyvena tai, ko neįmanoma iki galo paaiškinti žodžiais. Nėštumas, gimdymas, atsigavimas – tai ne tik šiaip kūno  pokyčiai po kurių moteris niekada nėra visiškai tokia pati. Man kažkada didžiulį įspūdį paliko tai, kad archeologai ir po tūkstančių metų radę tavo kaulelius galės pasakyti, ar nešiojai kūdikį.

Protas keičiasi irgi. Tyrimai rodo, kad motinystė iš tikrųjų keičia smegenų struktūrą:  sritys, atsakingos už empatiją, budrumą ir socialinį pažinimą, stiprėja. Motinos tampa aštresnės tam tikrose srityse, labiau įsijautusios į kitų poreikius, geriau skaitančios neišsakytus signalus.

O siela? Vienos sako, kad motinystė sugrąžino jas prie to, kas svarbiausia. Kitos – kad pirmą kartą suprato, ką reiškia besąlyginė meilė. Dar kitos prisipažįsta, kad motinystė iškėlė sunkiausius klausimus apie tai, kas jos yra – ir kas nori būti. Manęs jau nebestebina kiek moterų, gimus vaikui, keičia gyvenimo kryptį. Tarsi atsiranda kitas kompasas.

Yra žmonių, kurie šiandien nebeturi galimybės paskambinti mamai. Kurių motinos jau išėjo: dėl ligos, senatvės, netikėtos netekties. Jiems ši diena ypač sunki.

Ir yra žmonių, kurių santykis su mama nebuvo lengvas. Kurių motinystė – tiek jų pačių patirta, tiek duota – buvo sudėtinga, skausminga. Motinystė nėra visada tobula. Atvirkščiai. Ji yra žmogiška. Klystanti. Ieškanti.

Bet faktas lieka faktu: kiekvienas iš mūsų atkeliavo į šį pasaulį per moterį. Ir tai, kad esame čia, kad kvėpuojame, kad skaitome šiuos žodžius – prasidėjo nuo JOS. Tad aš šiandien sakau AČIŪ savo mamai, nes su ja prasidėjo mano pasaulis. Ir AČIŪ motinystei – nes su ja prasidėjo pasaulis, kuriame telpa kiekvieno mūsų pasauliai.❤️