Didysis penketas (The Big Five)

Ar žinote, kodėl Didysis penketas taip vadinamas? Didysis Afrikos penketas (Big Five) – liūtas, dramblys, leopardas, raganosis ir Afrikos buivolas – buvo pavadinti taip medžiotojų, nes tai buvo penki pavojingiausi gyvūnai, kuriuos medžioti pėsčiomis. Šiandien penketukas laikomas laukinės Afrikos simboliu. Beveik visi, kurie važiuoja game’int, nori penketuką pamatyti. Beje, mūsų gidas sakė, kad jų ieškojimas vadinamas „game“ – žaidimu – nes gamta žaidžia su mumis ir niekada nežinome, ką pavyks pamatyti. 😊

Mes penketuką jau buvome matę, kai į Afriką (Tanzaniją) keliavome su šeima 2016 metais. Prisimenu, ilgiausiai ieškojome raganosio, bet jau kai pamatėme, tai džiaugsmui nebuvo galo! Šįkart važiavome į Akagera parką, kuris yra visiškai šalia Tanzanijos sostinės (matėme namus!). Aš šalia parko aplankiau DAR vieną mokyklą, bet apie mokyklas papasakojau naujienlaiškyje. Jei norite skaityti – kviečiu naujienlaiškį prenumeruoti.

Akagera nacionalinis parkas yra kitokia Ruandos pusė nei kalnų gorilos Virungos ugnikalnių nacionaliniame parke ar šimpanzės Nyungvės atogrąžų miškuose. Patys vietiniai sako, kad čia – klasikinė Afrikos savana: plati, atvira, su akacijomis, ežerais ir ilgais horizontais. Nežinau, kiek ji klasikinė, bet man čia gamta buvo DAUG gražesnė nei Ngoro Ngoro ar Serengetyje. Tikrai. Vien dėl gamtos buvo galima pusdienį važinėti parku!

Akagera parkas yra rytų Ruandoje, prie pat Tanzanijos sienos (taip arti, kad tikrai matai namukus Tanzanijoje!) ir tai yra vienintelis savanos nacionalinis parkas Ruandoje, kuris buvo sukurtas po 1994 m. genocido. Gidė pasakojo, kad – kol nebuvo elektrinės tvoros – gyvūnai eidavo pas žmones skerst naminių gyvūnų, o tada žmonės, pavyzdžiui, liūtus VISIŠKAI išnaikino… išnuodydami. Ir raganosius išnaikino. Dabar ir liūtai, ir raganosiai vėl gyvena Ruandoje, nes valstybė atstatė populiaciją, atsivežusi gyvūnus iš kitų Afrikos valstybių. Kadangi Akageroje yra daug vandens, sakoma, kad parkas yra rojus paukščių stebėtojams. Kadangi aš pati nesu didžiulė paukščių stebėtoja, tai negaliu liudyti, tačiau paukščių TIKRAI matėme daug! Dėl to paties vandens netrūksta ir begemotų (matėme!) bei krokodilų.

Atvažiavome į Akagerą vakarėjant, tad matėme saulėlydį, kuris, sakoma, yra vienas gražiausių Ruandoje. Tikrai tiesa! Kaip iš filmų apie Afriką: saulė raudonai nudažė dangų virš slėnio, matėsi medžių siluetai ir buvo tiesiog be galo ramu ir gražu – tobulos akimirkos būti čia ir dabar. Labai džiaugiuosi, kad pasirinkome nakvoti parke (nes yra galimybė tiesiog atvažiuoti tam game drive – gyvūnų žiūrėjimui), nes tikrai tie vakaro vaizdai buvo įspūdingi – dar ir dėl to, kad tai buvo mūsų priešpaskutinis vakaras Afrikoje IR Naujieji metai.

Naujieji buvo ramūs, na, įsivaizduokite Naujuosius parke vidury niekur. 😊 Valgėme vakarienę viešbučio parke (juos vadina lodge) restorane, buvo gyva muzika, tačiau pavalgius, kaip sakant, programa baigėsi. Eidami – kadangi jau buvo sutemę – matėme vabaliukus, na, VABALUS, kurie buvo piršto dydžio ir jų įvairiausių knibždėte knibždėjo – džiaugiausi, kad grįžome į kambarį.

Su šeima vieni kalbėjome, kiti filmą žiūrėjome, treti žaidimus žaidėme (čia taip būna, kai šeima didelė, o jos visi nariai suaugę – jau nebėra vieno stalo žaidimo visiems 😊), tačiau vidurnakčio taip ir nesulaukėme – nuėjome miegoti. Viena priežasčių – ryte anksti kelsimės game drive, tad norisi būti pasiilsėjus!

Prieš užmigdama sau pasakiau, kad tai, kokį gyvūną pamatysiu, bus mano 2026 simbolis. Galvojau, kad tikriausiai pamatysiu žirafą, zebrą arba antilopę. Pati nepatikėjau, kad – vos išvažiavus pro viešbučio vartus į parką – pamatėme grupę… pavianų! Senovės Egipte pavianai buvo siejami su dievu Thotu – rašto, mokslo ir laiko dievu, tad buvo išminties ir žinių simbolis. Pavianai vaizduoti pasitinkantys saulę, todėl simbolizavo pasaulio ritmą ir tvarką. Afrikoje jie dar simbolizuoja kolektyvinę jėgą bei išmintingą prisitaikymą/adaptabilumą. Štai vat ir žinau, kokie bus mano 2026-ieji!

Šiek tiek apie THE BIG FIVE:

• Liūtai yra vienintelės tikrai socialios didžiosios katės, gyvenančios gaujomis (pride), kuriose gali būti iki 30 individų. Liūtės atlieka didžiąją dalį medžioklės, o patinai daugiausia gina teritoriją, beje, patinas ilsisi iki 22 val. per parą! Kadaise liūtai gyveno Afrikoje, Europoje ir Azijoje, o šiandien – dėl žmogaus veiklos –  užima mažiau, nei 10 % savo istorinės teritorijos.
• Afrikos dramblys yra didžiausias sausumos gyvūnas Žemėje – patinai gali sverti daugiau,  nei 6 000 kg. Visai neseniai sužinojau ir tai, kad drambliai turi vardus, įsivaizduojate?! Be to, jie turi išskirtinę atmintį ir gali atpažinti individus net po daugelio metų. Dramblio straublyje yra apie 40 000 raumenų – jis naudojamas kvėpavimui, gėrimui, lietimui, uoslei ir bendravimui. Bandas veda matriarchės, perduodančios kartų sukauptas žinias (vandens šaltiniai, migracijos keliai ir kt.). Dar drambliai yra ekosistemų inžinieriai – kuria takus ir vandens duobes, kuriomis naudojasi kiti gyvūnai.
• Leopardai yra lengviausiai prisitaikančios didžiosios katės, galinčios gyventi miškuose, dykumose, kalnuose ir net netoli miestų. Jie dažnai užtempia grobį į medžius, kartais net sunkesnį už save. Leopardai dažniausiai yra naktiniai ir vieniši, todėl juos sunku pastebėti – net mūsų gidas sake, kad “aš beveik visada galiu garantuoti the BIG FOUR, o ne BIG FIVE, nes leopardo niekas niekada negali garantuoti!” Jų dėmėtas kailis yra unikalus kiekvienam individui, tarsi pirštų atspaudai. Leopardai gali išgyventi beveik be vandens, nes drėgmę gauna iš grobio. Ar žinote, kaip vadinami juodi leopardai? Pantera – tai leopardas (Afrikoje ir Azijoje) arba jaguaras (Amerikoje), turintis melanizmą. Melanizmas – genetinė savybė, kai organizmas gamina per daug melanino, todėl kailis atrodo juodas. Įdėmiai pažiūrėjus (ypač saulėje), ant juodos panteros vis tiek matyti dėmės – jos tiesiog „paslėptos“. Taigi sakyti reikėtų ‘juodas leopardas’, bet, na, sakome ‘pantera’.
• Pasaulyje yra penkios raganosių rūšys, iš kurių Afrikoje gyvena juodasis ir baltasis raganosiai. Nepaisant dydžio, raganosiai gali bėgti iki 50 km/val. greičiu trumpais atstumais. Raganosio ragas sudarytas iš keratino – tos pačios medžiagos kaip žmogaus nagai ir plaukai. Raganosiai turi prastą regėjimą, bet puikią klausą ir uoslę. Brakonieriavimas dėl ragų daugelį raganosių rūšių pastūmėjo ant išnykimo ribos. Ruandoje, deja, jie visiškai buvo išnaikinti – juos Ruanda atsivežė iš kitų valstybių ir taip atgaivino išnykusią populiaciją.
• Afrikos buivolas laikomas pavojingiausiu iš Didžiojo penketo dėl savo nenuspėjamumo. Buivolai yra žinomi tuo, kad puola ir net užmuša plėšrūnus, įskaitant liūtus. Jie gyvena didelėmis bandomis – kartais šimtais ar net tūkstančiais individų. Kilus pavojui, buivolai sudaro apsauginį ratą aplink jauniklius. Skirtingai nei daugelis žolėdžių, buivolai nepamiršta grėsmių ir gali net „keršyti“.

Didysis penketas yra svarbus, nes tai yra pagrindinės (raktinės) rūšys, formuojančios visą ekosistemą – jų apsauga padeda išsaugoti tūkstančius kitų rūšių. Suprantama, jų išlikimas labai priklauso nuo gamtosaugos, kovos su brakonieriavimu ir atsakingo turizmo.

Taigi pirmus pamatėm pavianus, tada zebrus, begemotus, antilopes, vėl pavianus, vėl begemotus, vėl antilopes, o tada labai pradžiugome pamatę tris žirafas, kurios sau ramiai užkandžiavo, drambliai, vėl drambliai, raganooooooosiai, sustojome tualetan/užkąsti/atsigerti (aš atsigėriau prieskoninės arbatos, kuri čia vadinama “African tea”, o iš tiesų yra pienas su prieskonių gausa!), tada pamatėme topi antilopes, o po jų – gražuolius tris liūtus, kurie drybsojo prisivalgę. Galiausiai – buffalo (pasirodo, kad Amerikos buffalo reikia vadinti bizonais, o Afrikos – bufalais… gyvenu ir mokausi!), juos šįkart matėme visą kaimenę, tačiau iš tolėliau, nes jie nebuvo taip arti kelio kaip visi kiti anksčiau matyti gyvūnai. Kai jau pamatėme visą BIG FOUR, nebebuvo taip svarbu, ką dar pamatysime, nes, na, dabar jau gyvūnai kartojosi. Turiu pasakyti, kad tas kartojimas yra didžiulė laimė, nes nebėra tokio jaudulio, kad kažką dar turi pamatyti, kažkur skubėti – vos ne pliusą užsidėti. Pavyzdžiui, sustojome ir tiesiog stebėjome zebrų grupę. impalų šeimyną, vėl raganosių keletą. Taip ir praėjo dar viena diena, kuri baigėsi dar viena stipria emocija – išsiskyrėm su sūnumi ir jo žmona, mat mes skridome namo anksčiau, nei jie į savo namus. Tad atsisveikinome parke: mes patraukėme į Kigalį, o jie – atgal į lodge.

Beje, ryte, kai atsibudome, visas slėnis skendėjo debesyse – aš niekada nebuvau būtent taip virš debesų. Nes aplink mus debesų nebuvo: tekėjo saulė, nušviesdama medžius ir pažadindama paukščius, kurių gyvenimas virte virė, tačiau mums prieš akis po kojomis driekėsi begalinė debesų jūra. Tokį vaizdą matai skrisdamas lėktuvu, tačiau štai taip mačiau pirmą kartą – buvo nepaprastai gražus pirmas 2026-ųjų metų rytas.

Kigalyje prausėmės ir, atrodė, dar tikrai nepavyko nusiprausti raudonų Afrikos žemės dulkių. Aš dar bandžiau valyti lagaminą bei kuprinę, tačiau supratau, kad užteks grįžti į snieguotą bei lietingą Europą, ir ten viskas be pastangų iš/nusivalys.

Vis galvojau, kad esu pamilusi Afriką, nes gera grįžti. Ji dar turi kažkokio tokio primityvaus (būtent čia geriausia to žodžio prasme) gaivališkumo, o gamta yra dar be galo arti. Afrikoje kaskart apima jausmas, kad nereikia važiuoti į gamtą – gamta tiesiog yra. Ir gyvenimas yra toks dar paprastas: reikia parnešt ryte vandens, ganyt gyvulius, rūpintis maistu, dirbt darže, parnešt namo iš miško malkų (nes kitaip bus šalta ir maisto nepasigaminsim), dar pasikalbi su draugėmis pakeliui į turgų, o mažiausias vaikas vaikjuostėje už nugaros. Vaikai irgi gyvena gyvenimą, kuris visų pirma yra pagalba namų ruošoje: kasdien matau vaikus, kurie neša vandenį, neša pagalius, kažką dar neša, veža, malasi prie kelio (net neįsivaizduoju Lietuvoje tokio amžiaus vaikų prie tokių kelių ir išliekančių gyvais!), mažesnius vaikus prižiūri ir kt. Kažkaip negirdėjau pasakojimų apie psichologines traumas, nes labai daug namuose reik padėt ar mažesnius brolius/seseris prižiūrėt – vyksta gyvenimas ir tu jame dalyvauji prisidėdamas tiek, kiek gali. Mokykla yra dovana (nors šiandien jau mokykla yra privaloma), kuria tu džiaugiesi ir didžiuojiesi, laikaisi taisyklių ir gerbi mokytojus. Ar norėčiau taip gyventi? Tikrai ne. Bet nuvažiuoti ir 9-10 dienų patirtį tą gyvenimą, kuris buvo, yra kažkokia ritualinė refleksija, kuri nepaprastai sveika dūšiai.