Šimpanzės. Ruanda.

Į Ruandą važiavome dėl gorilų ir dėl to, kad norėjome sužinoti daugiau apie 1994 metais įvykusį genocidą. Aš dar, aišku, norėjau aplankyti mokyklas. Tad – kai pasiūlė važiuoti ir patirti šimpanzes – aišku, sutikom ir norėjom, bet tai nebuvo tai, dėl ko svaigome. Turbūt dėl to taip ir nusvaigome, kai įvyko susitikimas. Bet apie viską nuo pradžių.

Susitikti su šimpanzėmis teko važiuoti 7val nuo sostinės Kigalio. Visai gerai, nes pakeliui buvo ir mokykla, kurią aplankiau (apie mokyklas gal parašysiu atskirai). Ruanda yra viena geriausių vietų Afrikoje pamatyti laukines šimpanzes tankiuose, senoviniuose atogrąžų miškuose. Šios patirties širdis – Nyungvės nacionalinis parkas, vienas seniausių ir biologiškai turtingiausių kalnų atogrąžų miškų Afrikoje. Šimpanzės su mumis dalijasi daugiausiai DNR – vien dėl to itin smalsu susitikti. Skirtingai nei gorilos, šimpanzės yra greitos, triukšmingos, itin socialios ir nuolat judančios. Jų stebėjimas trekinant yra labiau sekimas garsais – jos šūkauja, rėkia, ūksi, o virš galvos siūbuoja ir lūžta šakos – taip supranti, kad tave supa šimpanzės. Gidas sake, kad Nyungvės nacionaliniame parke gyvena apie 400–500 šimpanzių, kurios gyvena bendruomenėse su keliais patinais ir patelėmis. Šios bendruomenės dienos eigoje gali skaidytis ir vėl susijungti. Mūsų trekinimas prasidėjo labai anksti ryte, nes būtent ankstyvą rytą šimpanzės yra aktyviausios ir lengviau randamos, dar nespėjusios pasislėpti aukštai miško lajų viršūnėse. Trekinimas – dabar, kai jau galiu palyginti – nebuvo itin sudėtingas, nors buvome įspėti, kad gali būti fiziškai sudėtingas: statūs šlaitai, tanki augmenija, slidus gruntas ir pan. Be to, mūsų atveju ieškojimas buvo šlaitu žemyn, tai net, atrodo, kūnas nutirpdavo, kai pagalvodavom, kad visa kelią atgal reikės kopti aukštyn! Dėl to mums tikrai labai pasisekė, nes – po mažiau, nei valandos trekinimo – galiausiai pamatėme jas šokinėjančias medžiuose. Tiesa, pirma ne pamatėme, o išgirdome – visi pasakojimai apie garsias šimpanzes yra tiesų tiesa!

Kai tik pamatėme, trekinimo nuovargio it nebūta – užvertėme galvas ir spoksojome, o dar ir sekėme jų triukšmingą grupę. Kaip ir gorilos, šimpanzės susiduria su rimtomis grėsmėmis: gyvenamosios vietos nykimu, žmonių ligų perdavimu ir brakonieriavimu. Ruanda šimpanzes saugo kaip gorilas: griežta leidimų sistema (leidimais pasirūpinome būdami dar Lietuvoje!), ribojamas lankytojų skaičius, speacialiai apmokyti gidai ir pan.

Beje, trekinimas prasidėjo Nyungvės nacionaliniame parke, tačiau ne ten, kur yra parko administracija, o važiavome į tam tikrą vietą, kuri, pasirodo, buvo tiesiog šalikelė. Išlipome iš mašinos, o ten, na, iškart džiunglės, ir mes į tas džiungles ir pradėjome brautis. Pradžioj net atrodė, kad, na, niekur ten neprasibrausim, bet padėjo tai, kad priekyje ėjo bičai su mačetėmis ir užtikrindavo praėjimą. Patikėkite, tikrai nepaprastas jausmas, nes eini tokiu pirmapradžiu mišku, pilnu garsų, samanų ir, atrodo, net dangus vos matosi – tiek yra augmenijos lygmenų. Šimpanzės laksto medžiuose, tačiau tikrai keistas panašumo į žmogų jausmas. Kadangi saulė dar nebuvo patekėjusi, užvertus galvą gan akino – mačiau mirgančius lapus ir beždžionių šešėlius, tad kartais, atrodo, šiurpuliukais oda nueidavo, nes, būdavo, tikrai galėdavai užsimiršti ir pagalvoti, kad tai – žmogaus šešėlis.

Kadangi su šimpanzėmis galima būti valandą, į pabaigą apsipratome, geriau pradėjome matyti, o ir arčiau prieiti, bet pradžioj tikrai buvo tokių įstabesnių akimirkų. Be to, tikrai atrodė, kad jos tarpusavyje bendrauja – tą patvirtino ir gidas. Pavyzdžiui, patinai formuoja sąjungas, nuverčia lyderius ir išlaiko valdžią strategija, o ne vien jėga, vadinasi, svarbi ne tik fizinė jėga, bet ir socialinis intelektas. Man buvo žiauriai įdomu tai, kad šimpanzės atpažįsta save veidrodyje, įsivaikina našlaičius, padeda sužeistiems grupės nariams ir pan.

Mieliausia buvo, kai pamatėme mažylį – jis, skirtingai nei mama, kuri valgė, suposi ant šakų ir visaip kitaip dūko. Šimpanzės gimdo kas 4-6 metai, jų mažyliai ilgai minta pienu ir net nujunkyti vis dar priklauso nuo mamos, nes dar turi daug ko išmokti. Gidas sakė, kad dėl to šimpanzės turi ir nedaug vaikų, nes tiesiog jų auginimas itin daug reikalauja. Kai tik mūsų stebėta mama pajudėdavo, mažylis iškart į ją įsikibdavo ir judėdavo kartu – nors prieš tai dūko visai savarankiškai!

Ai, dar toks įdomus ir liūdnas faktas – šimpanzės išgyvena gedulą, nes dokumentuoti atvejai, kai motinos dienomis ar net savaitėmis nešiojasi mirusius jauniklius. Dar juokinga tai, kad kartais šimpanzės neapskaičiuoja, ar šaka išlaikys jos svorį, bet, aišku, jos greitos, tai viskas sklandžiai baigiasi! Jos apskritai neįtikėtinai gudrios: sąmoningai naudoja pagaliukus termitams gaudyti, akmenis riešutams skaldyti, lapus – kaip kempines vandeniui gerti. Man išvis žiauriai įdomu buvo išgirsti tai, kad skirtingos šimpanzių bendruomenės naudoja skirtingus įrankius, kurie perduodami mokantis vienoms iš kitų, o daugelis jų bendravimo signalų (gestai, veido išraiškos, garsai, kūno kalba) yra sąmoningi, įsivaizduojate?!

Kai klausėme, kaip randa jas, kai jos taip greit juda, pasakė, kad jos mėgsta valgyti sezoninius vaisius, tad trekeriai, gerai žinantys beždžionių įpročius, maždaug žino, kur jų ieškoti tam tikru metu. Šimpanzės, beje, yra visaėdės – valgo vaisius, lapus, sėklas, vabzdžius, kiaušinius ir mėsą (aha, ir mažesnes beždžiones!).

Mes – prieš susitikimą su šimpanzėmis – Netflix’e peržiūrėjome Jane (2017), kur dalinamasi „National Geographic“ archyvine medžiaga, kuri atskleidžia Jane Goodall tyrimus ir jos palikimą. Tai tikrai rekomenduoju pažiūrėti šį arba dar ką nors, kad, na, daugiau žinotumėte, daugiau suprastumėte. Nes tik tada iš tiesų gali įvertinti tai, ką matai, to unikalumą ir vertę. Nes jeigu tiesiog taip nuvažiuoji ir medžių viršūnėse (bei – kantriai išlaukus – ir arčiau) stebi šimpanzes – tikiu, nebūtų TOKIO įspūdžio.

Grįždami visą laiką kopėme į viršų, tačiau gidas buvo mielaširdingas ir vis leisdavo stabtelėti pasiilsėti. Man šis ėjimas senoviniu atogrąžų mišku buvo tikros miško maudynės – Shinrin-yoku. Tai buvo tikras, pilnas, visais pojūčiais įvykęs pasinėrimas į gamtą. Nežinau, kiek tai mažino kraujospūdį, bet tikrai tuo metu buvau tiesiog ČIA ir DABAR. Kai užvertusi galvą mačiau lajos mirgėjimą, atrodė, kad vien to užteks, jog turėčiau prisiminimą visam gyvenimui, nes, na, niekada nebuvau galvojusi, kad lapų mirgėjimas yra toks panašus į jūros mirgėjimą saulei šviečiant pavasarį. Kai liečiau varvančias drėgme samanas ir jaučiau, kaip vandens lašeliai bėga mano pirštais. Kai girdėjau šimpanzių šūksnius, kurie toje aplinkoje atrodė natūralių natūraliausiai. Kai uodžiau tą seną mišką ir vis eukaliptus ar dar kažką. Visa tai buvo realiai nerealu. Vis turėjau sau priminti, kad šimpanzės gali būti (ir yra!) agresyvios. Kad jos užpuola kaimynus. Bet tuo pačiu jaučia visa emocijų spektrą: ir džiaugsmą, ir pavydą, ir baimę, ir pyktį. Ir – nerealu! – jos žaidžia.

Ir nepaprastai džiaugiausi ir didžiavausi, kad yra tokių moterų kaip Jane Goodall ar Dian Fossey, kurių atsidavimo mokslui dėka geriau suprantame ne tik primatus, bet ir save.