„10 to 25: The Science of Motivating Young People“ knygos apžvalga

Gyvenimo Kalifornijoje džiaugsmas yra tai, kad gali dalyvauti renginiuose apie kuriuos Lietuvoje – na, net ir Europoje – gali tik svajoti. Pavyzdžiui, dalyvavau David Yeager dirbtuvėse, tačiau visų pirma noriu papasakoti apie jo knygą.

Atsivertusiu Davido Yeagerio knygą 10 to 25, tikėjausi įprastos knygos apie paauglius. Teisybę pasakius, mane gan erzindavo knygos apie paauglius – todėl ir ryžausi rašyti savąją. Tačiau Yeager knygoje radau kai ką įdomesnio: mokslu grįstą paaiškinimą, kodėl vaikai ir jauni žmonės nuo dešimties iki dvidešimt penkerių metų elgiasi taip, kaip elgiasi – ir kaip suaugusieji galėtų į tai reaguoti išmintingiau.

David Yeager yra raidos psichologas ir Teksaso universiteto Austin profesorius. Knygoje apibendrina dešimtmečius trukusius psichologinius tyrimus (savo ir ne tik) ir meta iššūkį vienai plačiai paplitusiai prielaidai: kad paaugliai yra neracionalūs, maištingi ar tiesiog nebrandūs. Jo teiginys iš esmės priešingas. Anot jo, jauni žmonės nėra „sugedę“: jie yra labai motyvuoti, tik juos motyvuoja kiti signalai nei tie, kurių dažnai tikisi suaugusieji. Beje, jis yra ir keturių vaikų tėtė, tad – ypač per dirbtuves – dalinosi ir asmeninėmis patirtimis!

Skaitant šią knygą iš tėvų (ir mokytojų!) perspektyvos, ji vienu metu kelia ir ramybę, ir nerimą. Ramybę – nes paaiškina daugelį elgesių, kurie dažnai atrodo sunkiai suprantami. Nerimą – nes parodo, kaip dažnai suaugusieji patys netyčia silpnina tą motyvaciją, kurią tikisi ugdyti.

Pagrindinė idėja: paauglystę stipriai veikia pagarba ir statusas

Viena svarbiausių knygos įžvalgų kyla iš neuromokslo. Maždaug nuo dešimties metų smegenys pradeda keistis taip, kad jauni žmonės tampa ypač jautrūs socialiniam statusui, pagarbai ir reputacijai. Pripažinimas, susižavėjimas ir priklausymo jausmas tampa itin stipriais motyvatoriais, o pažeminimas ar nepagarba gali būti ypač skaudūs.

Šis jautrumas išlieka gerokai ilgiau, nei dažnai manoma – dažnai iki pat dvidešimt penkerių metų.

Yeager teigia, kad paaugliai nuolat interpretuoja suaugusiųjų žodžius bandydami suprasti vieną dalyką: ar su jais kalbama pagarbiai, ar jie yra nuvertinami.

Iš tėvų perspektyvos ši įžvalga leidžia kitaip pažvelgti į daugelį kasdienių konfliktų. Akių vartymas, staigus priešinimasis patarimams ar stiprios emocinės reakcijos į kritiką gali būti ne nebrandumas, o giliai įsišaknijęs neurologinis poreikis saugoti savo orumą ir statusą.

Kitaip tariant, paaugliai dažnai maištauja ne prieš autoritetą, o prieš nepagarbą.

„Mentoriaus mąstysena“

Praktinis knygos centras yra tai, ką Yeageris vadina mentoriaus mąstysena.

Remiantis tyrimais, suaugusieji dažniausiai vadovaujasi vienu iš dviejų neveiksmingų elgesio modelių.

1. Kontrolieriaus mąstysena

Suaugusieji turi aukštus lūkesčius, tačiau suteikia mažai paramos.

2. Globėjo mąstysena

Suaugusieji mažina lūkesčius manydami, kad jauni žmonės yra per daug trapūs, kad atlaikytų spaudimą.

Abu šie požiūriai yra netikę.

Yeager siūlo trečią kelią – mentoriaus mąstyseną, kuri jungia aukštus lūkesčius su pagarba ir parama.

Tai reiškia:

• klausti, o ne tik nurodinėti

• pripažinti jauno žmogaus požiūrį

• paaiškinti taisyklių logiką

• parodyti tikėjimą jo gebėjimais

• kelti prasmingus aukštus lūkesčius, o ne juos mažinti

Idėja paprasta: jauni žmonės siekia aukštų tikslų tada, kai jaučia pagarbą.

“Išmintingas grįžtamasis ryšys“

Dar viena svarbi knygos idėja – „išmintingas grįžtamasis ryšys“ (wise feedback).

Kai suaugusieji kritikuoja jauno žmogaus darbą, ši kritika dažnai suvokiama kaip asmeninis vertinimas. Tačiau tyrimai rodo, kad kritika gali tapti motyvuojanti, jei ji pateikiama su aiškia žinute:

„Aš sakau tai todėl, kad turiu tau aukštus lūkesčius ir tikiu, kad tu gali juos pasiekti.“

Kai paaugliai tokiu būdu interpretuoja grįžtamąjį ryšį, jie dažniau stengiasi ir tobulina savo darbą.

Mano manymu, tai itin svarbi pamoka tėvams ir pedagogams. Dažnai instinktyviai švelniname kritiką norėdami apsaugoti vaikų jausmus. Tačiau Yeager tyrimai rodo, kad vaikai labiau vertina sąžiningumą, lydimą tikėjimo jų galimybėmis.

Pagarba nėra nuolaidžiavimas

Viena iš knygos stiprybių – tai, kad ji atmeta du populiarius, bet pernelyg supaprastintus požiūrius į jauną žmogų.

Pirmasis teigia, kad šiuolaikiniai jauni žmonės yra trapūs ir juos reikia saugoti nuo bet kokio spaudimo.

Antrasis – kad jie yra tingūs ar pernelyg išlepinti.

Yeager atmeta abi šias idėjas. Jo teigimu, jauni žmonės yra pajėgūs stengtis ir būti atsparūs, tačiau jie atsitraukia tada, kai suaugusieji juos nuvertina arba laiko nepakankamai gebančiais.

Mentoriaus mąstysena nereiškia nuolaidžiavimo. Priešingai, ji reiškia atsakomybės ir aukštų lūkesčių derinimą su pagarba ir parama.

Knyga sulaukė daug teigiamų psichologų ir kritikų vertinimų.

Pavyzdžiui:

• Wall Street Journal ją pavadino ambicinga ir atveriančia naują požiūrį į sudėtingą jaunystės laikotarpį.

• Psichologė Angela Duckworth rekomendavo ją kaip privalomą skaityti visiems, kurie dirba su jaunais žmonėmis.

• Carol Dweck, „augimo mąstysenos“ tyrėja (beje, David Yeager dirbo su ja), knygą apibūdino kaip vieną įdomiausių ir svarbiausių pastarojo dešimtmečio knygų.

Daugelis recenzijų pabrėžia knygos stiprybę – mokslinių tyrimų ir praktinių patarimų derinį. Kaip žinote, man labiausiai patinka, kai žmogus populiarina mokslą ir išmano tai, apie ką kalba, tad man knyga LABAI patiko, net dalinausi su kolegėmis, kad būtinai turi perskaityti!

Baigusi skaityti 10 to 25, vis grįžtu prie vienos minties:

Vaikai ir paaugliai nori, kad suaugę tikėtųsi daug, turėtų aukštus lūkesčius.

Knyga keičia klausimą.

Ne:

„Kaip suvaldyti paauglius?“

Bet:

„Kaip elgtis su jais kaip su žmonėmis, kurie jau tampa suaugusiais?“

Jei Yeager teisus, paauglystės iššūkis nėra pirmiausia hormoninis ar kartų konfliktas. Tai visų pirma santykio klausimas.

Jauni žmonės nuolat sau užduoda vieną paprastą klausimą:

Ar suaugusieji aplink mane gerbia tai, kuo aš tampu?

Ir, gali būti, svarbiausia knygos žinutė yra ta, kad kai atsakymas į šį klausimą yra „taip“, paaugliui motyvacija dažniausiai atsiranda pati ir visai nereikia jo motyvuoti!

Pats Yeager turi puikų humoro jausmą, manau, kad apie dirbtuves pasidalinsiu socialiniuose tinkluose, nes sėdėjau pirmame suole (na, prie pirmo stalo) ir mėgavausi, nes, na, ne visi puikūs mokslininkai turi puikią iškalbą 🙂 Žodžiu, jeigu neskaitėte šios knygos, rekomenduoju dvi knygas apie paauglystę: šią ir, žinoma, savąją!