Golden Monkeys. Rwanda

AUKSINĖS BEŽDŽIONĖS. RUANDA. (ENGLISH BELOW)

Šias beždžiones mums pasiūlė trekint jau vietoje – iš Lietuvos to nebuvome susiplanavę. Bet – kaip dažnai būna – neplanuoti dalykai būna super smagios patirtys. Ir vėl: keliamės anksti, apsirengiame trekinimui, važiuojame į centrą, kur susimokame už leidimus ir laukiame, kol paskirs gidą ir važiuosime. Auksinės beždžionės yra mėlynųjų beždžionių porūšis. Jos yra nykstanti rūšis, tad irgi saugomos. Kaip ir kalnų gorilos, gyvena Virunga kalnuose – tik Ruandoje, Ugandoje bei DKR. Manoma, kad Ruandoje šių beždžionių yra apie 5000. Mūsų gidas sako, kad nebebuvo leidimų, bet – kadangi jis dirbo parko ranger‘iu prieš pradėdamas dirbti gidu – dar iš kažkur tų leidimų gavo 🙂

Viskas oficialu, nes mokame kortele – tik tiek, kad „iš gatvės“, sako, nebūtume leidimų nusipirkę. Super duper! Viskas vyksta greičiau, nei su gorilomis, ir greitai pajudame jau link vietos, kur vėl teks lipti link miškų, kur jos gyvena. Gidas klausia, ar jau matėme gorilas. Kai pasakome, kad taip, juokias, kad šiandien – palyginus – bus baby hike (kopimas – vaikų žaidimas:)).

Auksinėms patinka aukštis (gyvena dažniausiai 3000m ir aukščiau) ir bambukai, todėl joms kelia grėsmę miškų kirtimas bei žmonių veikla, kurios čia netrūksta IR kurią stengiamasi stabdyti. Kaip ir kalnų gorilos, šių beždžionių kailis yra tankesnis – prisitaikęs prie vėsaus kalnų klimato. Tikra tiesa – lipame gal tik kokį pusvalandį, pasitinka ginkluoti parko tracker‘iai (kurie seka beždžiones ir kalbasi su gidu, kur mums eiti – kad šiaip po miškus neblūdytume), kurie paima mūsų lazdas bei kuprines, ir mes jau braunamės per tankmę girdėdami beždžionių šūksnius. Šios beždžionės – daug triukšmingesnės, aiškiai girdim, kurlink reikia eiti. Ir staiga ir op! ir jų DAUG: laksto aplink, valgo bambukus (šios viską daro greitai!), lipa, šoka, laksto, griūva – tik spėk suktis ir dar išvengt, kad neapšlapintų virš tavęs ant šakos sėdėdama ir bambuką čiaumindama!

Šios man labai gražios – tokios tikrai paauksuotos ilgauodegės. Jos taip vadinamos – auksinėmis – dėl geltonai oranžinio kailio nugaros, uodegos, žandų ir, manoma, jos kilusios iš kitos beždžionių šeimos, nei gorilos ar šimpanzės. Nors šios beždžionės valgo ir vaisius bei gėles (mes matėme, kaip dirbamuose laukuose netoli miško ieškojo bulvių jau nukastuose bulvių laukuose!), tačiau pagrindinis jų maistas – bambukai. Jos tokios mielos, kai valgo: laužia, lupa, čiaumoja ir žvalgosi aplink, o jei neįtinka bambuko gabalas, meta jį ir laužia naują – vienas smagumas stebėti, tiesiog užburia. Gidas sakė, kad – kai būna vaisių sezonas – mėgaujasi apsčiai vaisiais, tačiau vis vien bambukai sudaro didžiąją dietos dalį. Beje, bambukai joms – ne tik maistas, jos bambukuose susisuka ir lizdus ir – skirtingai, nei gorilos – dažnai grįžta į tuos pačius lizdus nakvot.

Auksinių grupės didelės – gali būti ir 30, ir 80 vienoje grupėje. Įdomiai gidas pasakojo, kad grupėse daugiausiai yra patelės ir vaikai, o patinai „migruoja“. Nors – kai mes buvome – buvo ir patinų, kurių vienas buvo didelis ir paskui jį sekė grupė beždžionių. Kadangi jų buvo tikrai daug, o ir jos neatrodo grėsmingos, mūsų grupė (šioje grupėje, sakė, gali būti iki 14-15 žmonių, tai buvom dvi šeimos: mes ir viena iš Niujorko, irgi su keturiais dideliais vaikais) pasiskirstė, ir jausmas buvo toks, tarsi tu viena esi beždžionių apsupty ir tik vos spėji stebėti jų veiklas: kažkas susimušė, kažkas valgo, kažkas supasi, kažkas visiškai pro tave praeina šakomis stabtelėdamas arba ne, kažkas nušoka ant žemės ir skuodžia pro tave, žodžiu, tik spėk! Man auksinės buvo begalinės mielybės – panašius jausmus kaip Bruknė sukeliančios! Nes tos jų akutės, rankutės, tas, atrodo, švelnus kailiukas ir neišpasakytas judrumas, na, negali nežavėti!

Jeigu valanda su gorilomis prabėgo, nes tiesiog buvai ištiktas jų didybės, tai čia tiesiog, atrodo, vos spėjai pamatyti dalį to, ką šios judruolės daro: krizenai, kai mažulis supasi ant šakos, aiktelėjai, kai pralėkė visiškai pro tave ir šoktelėjai į šoną, kad neapšlapintų, nes viena tiesiog žiūrėdama tau tiesiai į akis nusprendė, kad jai reikia čia ir dabar. Ir, aišku, šitos buvo labai arti – arčiausiai iš visų, praeidavo jei ne kailiuku, tai uodega braukdamos tikrai.

Atgal ėjome su vėjeliu, nes įspūdžių buvo daug, o ir vaizdai – užburiantys. Man tos avys, karvytės fantastinio grožio ugnikalnio šlaite bei apsupti kitų ugnikalnių (Ruandoje ugnikalniai nėra veikiantys) – norėjosi vis fotografuoti. Ir aš suprantu, kad vis dėlto atvažiavome dėl gyvūnų, kuriuos mūsų atvažiavimas padeda ir apsaugoti, tačiau reikėdavo vis sau priminti apsižvalgyti tiesiog, nes Ruandos ugnikalnių parko gamta yra viena gražiausių matytų.

Auksines tikrai verta pamatyti – pasirūpinkite leidimais iš anksto, nes, gali būti, jūsų gidas nebus dirbęs parke ir negalės gaut paskutinės minutės leidimų. Būtų buvę tikrai gaila. Čia dar viena tokia pamoka išmokta gyvenime – niekada nesigailėsite pabandę. Nors daugybėje knygų rašo, kad žmonės gailisi to, ko nepabandė, o ne to, ką pabandė, mes vis vien dažnai tai pagailime pinigų, tai laiko, tai šiaip dievasžinokodėl nepadarome to, ką turėjome galimybę padaryti. Aš (vis dar) mokausi visoms patirtims sakyti TAIP. Nes – net jeigu nepatinka – vis vien nesigailiu, kad pabandžiau!

GOLDEN MONKEYS. RWANDA.

We were offered this trek only once we were already there—we hadn’t planned it back in Lithuania. But, as so often happens, unplanned things turn out to be the most wonderful experiences. Once again: an early wake-up, trekking clothes on, a drive to the center where we pay for permits and wait to be assigned a guide before heading out. Golden monkeys are a subspecies of blue monkeys. They are endangered and therefore protected. Like mountain gorillas, they live in the Virunga Mountains—only in Rwanda, Uganda, and the DRC. It’s estimated that there are about 5,000 golden monkeys in Rwanda. Our guide told us that there were no permits left—but because he had previously worked as a park ranger before becoming a guide, he somehow managed to get permits anyway.

Everything was official, since we paid by card—just that, as he said, “off the street” we wouldn’t have been able to buy them. Super duper! Everything moved much faster than with the gorillas, and soon we were already heading toward the area where we would again have to climb toward the forests where they live. The guide asked whether we had already seen gorillas. When we said yes, he laughed and said that today, by comparison, would be a “baby hike” (child’s play)

Golden monkeys love altitude (they usually live at 3,000 meters and above) and bamboo, which is why deforestation and human activity pose a threat to them—activity that is present here and actively being limited. Like mountain gorillas, their fur is denser, adapted to the cool mountain climate. True to the guide’s word, we climbed for only about half an hour when armed park trackers appeared. They track the monkeys and communicate with the guide to direct us so we don’t wander aimlessly through the forest. They took our walking sticks and backpacks, and we pushed into the dense forest, already hearing the monkeys’ calls.

These monkeys are much noisier—you can clearly hear where to go. And suddenly—there they were. MANY of them. Running around, eating bamboo (they do everything fast!), climbing, jumping, tumbling—you barely have time to turn around, let alone avoid getting peed on by one sitting on a branch above you, happily chewing bamboo! I found them incredibly beautiful—truly golden long-tailed monkeys. They are called “golden” because of the yellow-orange fur on their backs, tails, and cheeks. It’s believed they originate from a different monkey family than gorillas or chimpanzees. Although they also eat fruit and flowers (we even saw them searching for potatoes in harvested fields near the forest!), their main food is bamboo. Watching them eat is pure joy: breaking, peeling, chewing, scanning their surroundings—and if they don’t like a piece of bamboo, they toss it aside and break a new one. Hypnotizing to watch. The guide said that during fruit season they feast on fruit, but bamboo still makes up most of their diet. Bamboo is not only food for them—they also build nests in bamboo, and unlike gorillas, they often return to the same nests to sleep.

Golden monkey groups are large—sometimes 30, sometimes even 80 in one group. The guide explained that groups mostly consist of females and young, while males tend to “migrate.” Still, when we were there, there were males present too—one large male was followed by a group of monkeys. Because there were so many of them and they don’t appear threatening, our group (up to 14–15 people are allowed; we were two families—us and one from New York, also with four older children) spread out. The feeling was as if you were alone, surrounded by monkeys, barely keeping up with everything happening: some fighting, some eating, some swinging, some passing right by you along branches, others jumping down to the ground and sprinting past—blink and you miss it! I found the golden monkeys endlessly adorable—giving me feelings similar to what Bruknė (our miniature poodle) evokes! Their little eyes, hands, that seemingly soft fur, and incredible agility—it’s impossible not to be charmed.

If the hour with gorillas flew by because you were overwhelmed by their majesty, here it felt like you barely caught fragments of what these energetic creatures were doing. You giggle when a baby swings on a branch, gasp when they race right past you, jump aside to avoid being peed on—because one, looking straight into your eyes, decides she needs to go right here and now. And of course, they came very close—the closest of all—if not brushing you with their fur, then certainly with their tails.

The walk back felt light, full of impressions. And the views—enchanting. Sheep and cows on the slopes of a fantastically beautiful volcano, surrounded by other volcanoes (Rwanda’s volcanoes are not active)—I wanted to photograph everything. I understand that we came for the animals, and that our visit helps protect them, but I had to keep reminding myself to simply look around, because the nature of Volcanoes National Park in Rwanda is among the most beautiful, I’ve ever seen.

Golden monkeys are absolutely worth seeing—just make sure to arrange permits in advance, because your guide might not have park connections to secure last-minute permits. It would have been a real shame to miss this. Another life lesson learned: you will never regret trying. Many books say people regret what they didn’t try, not what they did—but still we hesitate, whether because of money, time, or who knows what else. I am (still) learning to say YES to experiences. Because even if I don’t like it—I never regret having tried.